Kategorijos

E. Aleksandravičius: „Nesame jokia pasmerktoji žemė“

Egidijus Aleksandravičius tiki, kad sėkmingos Lietuvos garantas – jaunimas. Tačiau ne bet koks, o išsilavinęs plačiąja prasme. „Esu įsitikinęs, kad tikrasis universitetinis išsilavinimas apima ne tik profesines žinias, bet turi ugdyti ir moralinį jautrumą, principingesnį, inteligentiškesnį gyvenimo vertinimą. Tik tokio žmogaus rankose yra didžiausias mūsų ateities šansas – tai elementari išmintis. Priešingu atveju, jaunimas bus tik darbščių, be galo agresyvių ir aktyvių rinkos žaidėjų srautas“, – teigia profesorius.

DSC_0028Liberaliosios demokratijos principu, neokapitalizmu arba laisvosios rinkos ekonomikos našiomis savybėmis tikintis E. Aleksandravičius pastebi, kad kol kas daugiau deklaruojame, jog einame į tą pusę. VDU Lietuvių išeivijos instituto vadovas įsitikinęs, kad Lietuvai trūksta tokių žmonių kaip P. Vileišis, J. Šliūpas ar J. Basanavičius: „Mes vis dar neturime tų tėvų statytojų, kurie ne tik valstybines institucijas kūrė, bet ir formavo darbštų, našų, kūrybingą žmogų, kuris tampa lyg tautos kūno šilkverpiu. Šita sąmonės forma, praeities refleksija, naracija pas mus dar nėra pakankamai išvystyta“, – mano E. Aleksandravičius.

Istorikai nagrinėja istorinius faktus, tačiau būna ir vizionieriai. Ar turite viziją Lietuvai?

Aš nemanau, kad yra tokių istorikų, kurie būtų puikūs vizionieriai, žinantys, kas bus po 25 metų. Kaip liberaliai mąstantis žmogus, manau, kad ateitis apskritai yra nežinoma. Žymiai lengviau yra kalbėti apie savo lūkesčius ir viltis – kitaip sakant, apie tai, ką norėčiau arba nenorėčiau matyti ateityje, kas mane įtikina arba ne. Pavyzdžiui, kai kurie galbūt patenkinti Pasaulio banko rekomendacijomis ir prognozėmis, esą 2050-aisiais Lietuvoje bus 2,5 mln. žmonių, vienam dirbančiam teks 2 pensininkai ir nebus kam mokėti mokesčių. Tačiau aš visiškai neracionaliai sakau, kad labiau tikiu stebuklais, negu Pasaulio banko prognozėmis.

Galima pajuokauti – kai prasidėjo krizė, Kaunas atsigavo. Su jokiomis prognozėmis ar logika tiesiogiai čia nėra susiję. Štai pavyzdys stebuklų, kuriais aš tikiu – stebuklų, kurie susiję su lietuvių savijautos, sąmonės, pasitikėjimo savimi arba bent jau vienos kitos Abrahamo Maslow piramidės pakopos peržengimo būsena. Dėl to tikiu, kad Lietuva bus daug gražesnė negu Pasaulio banko prognozės.

Ne kartą esate minėjęs, kad lietuviams trūksta tiek kosmopolitiškumo, tiek nacionalizmo. Ar lietuviai tobulėja kurioje nors vienoje iš šių sričių?

Manau, kad taip, tačiau to tobulėjimo aplinkybės pakankamai liūdnos – tai rusų agresija prieš kokią nors gretimą šalį, kurios likimas turi panašumų su Lietuva. Tai reiškia, kad vis sunkėja sąlygos tam tikroms būsenoms, patogumams, mandagaus, korektiško, kilnesnio elgesio žingsniams. Mes tobulėjame, bet aplinkybės, kurias diktuoja geopolitinė situacija, neprognozuojamo lokio, turinčio atominių ginklų, kaimynystė, gali iššaukti tendencijas, kurios saugumo labui gali priversti atsisakyti dalies žmogaus teisių, to pilietinio linksmumo ir bohemiško šurmulio – nes reikia drausmintis, mobilizuotis, gintis.

Ar tokios tendencijos visuomenėje bręsta natūraliai?

Tik aklas arba piktavalis sadomazochistas gali jų nematyti – keičiasi veidai, juose daug linksmumo, didesnis saugumo jausmas. Bet tuo pačiu metu didėja ir grėsmės. Žinote, istorija gali ir kartotis: kokiais 1910 m., likus ketveriems metams iki vieno iš kruviniausių karų, buvo didžiausias optimizmas, didžiausi technikos laimėjimai, džiugesiai, ir čia pat įvyko kažkas dramatiško. Antrojo pasaulinio karo atveju buvo kiek kitaip, bet irgi panašių momentų rastume.

Taigi, aš neatsiimu žodžių, lietuviams vis dar trūksta ir kosmopolitizmo – tai yra, jausenos, kad pasaulis yra kiekvieno iš mūsų, viskas, kas jame gero ar blogo, liečia ir mus. Mums reikia skaityti tekstus ir rūpintis, kas darosi Katalonijoje, Vašingtone ar Alabamoje. Mums turi skaudėti dėl to, kas vyksta su kokiais nors indėnais Amazonės džiunglėse, tai kosmopolitizmo dalis. Tai nereiškia, kad kosmopolitiškumas fundamentaliai prieštarauja mūsų tautiniam, nacionalistiniam liberalizmui. Kaip tik didžioji išmintis ir bet kokio neprieštaringo, teigiamo vystymosi sąlyga yra šių dviejų dalykų balansas. Aš pats save dažniausiai pavadinu liberaliu nacionalistu.

Manau, kad kosmopolitizmas – tai dalis tų, kurie galbūt baigė gerus universitetus čia, Lietuvoje, ir dirba įdomius darbus pasaulyje, arba bent žino, kad dirbti Pasaulio banke trečios pakopos vadybininku nėra joks rojus. Tai kas, kad daugiau pinigų uždirbi. Visos šitos savybės, kurios liečia visus nuo Niujorko iki Bratislavos, liečia ir mus – man atrodo, čia yra tikrasis kosmopolitizmas. Toks, kuris lietuviams leistų jaustis patogiai visame pasaulyje ir pamatyti, kad visos ydos, kurios galioja mums, galioja ir pasauliui. Gal proporcijos skirtingos, bet ydos tokios pačios. Ir lygiai taip pat tai yra suvokimas, kad nesame jokia pasmerktoji žemė, kad meilė savam kraštui, savam lizdui, savo šakniai, šeimai, giminei, sau pačiam yra tiesiog ugdytinas dalykas. Netikiu, kad kokia nors tauta, nacija ir valstybė gali turėti kokią nors perspektyvą, kur įsivaizduojama, kad gali mylėti tėvynę nemylėdamas šalia esančio žmogaus arba savęs.

Patriotizmas. Ar tai įskiepijama „savybė“, ar ji turi būti ugdoma nuo vaikystės?

Toks kosmopolitas ir išminčius kaip Jonas Mekas gali pasakyti – „Didžiausia dovana žmogui yra gyventi ten, kur gimė“. Net jei ir pasibastai po pasaulį, jei tavo odisėja paliečia įvairiausius kraštus, gyventi ten, kur gimei, yra pati didžiausia laimė ir ji turėtų būti vertinama. Viskas, kas veja žmogų iš tos gimtosios vietos, jau yra vertinama kontraversiškai, labai atsargiai ir įdėmiai. Kažkas turi nesisekti, kažkas turi trukdyti save realizuoti čia, jaustis gerai, kažkas turi žeminti tą žmogų, kad jis atsisako tos dievo ir prigimties dovanos, gyventi ten, kur yra gimęs. Sakyčiau, kad bet kokio patriotizmo arba motiniškos tėvynės meilės negali išugdyti, jei visiškai nutolstama nuo prigimties. Negali to išugdyti per visuotinį privalomą švietimą ir oficiozines televizines vinjetes su Lietuva, kur švyti veidai ir sakomos nenuoširdžios kalbos.

Manęs neįtikina tos priemonės, kurios šiandien yra bendrame ugdymo horizonte, arba tai, kad buvę raudonųjų kampelių mokytojai pasidarę fanatiškais nacionalistais ar katalikais pradeda protinti, kad per mažai patriotinio auklėjimo pamokų ir dėl to lietuviai ar jauni žmonės gali kažką prarasti. Arba atranda tik labai fanatizuotus nacionalistus. Įsivaizduoja, kad kokie nors skustagalviai, karinėmis uniformomis apsirengę stipruoliai yra vieninteliai patriotizmo pavyzdžiai. Šitokio ugdymo mums dar trūksta ir aš įsitikinęs, kad jo labai reikia.

Išsilavinimo nauda valstybės gerovei. Kaip aukštasis mokslas gali prisidėti prie pokyčių mūsų valstybėje?

Tiesiogiai. Kokybiškas aukštasis mokslas geba atsiskirti nuo siaurai nudrožto sovietinių laikų specialisto, kurio technikos ar biomedicinos žinios gali būti be galo gilios, o žmogiškosios savybės, pilietinis, humanistinis supratimas nulinis. Tai aukštojo mokslo įstaigos, kurios bent kiek suvokia, kad didžiausias uždavinys yra suformuoti jautrų inteligentą, savosios pilietinės visuomenės lyderį, sąmoningą pilietį, atsakingą už savo ir gretimos bendruomenės veiksmus, žmogų, kuris yra bent maža dalimi misionierius aptemusiuose sąmonės laukuose, kuris gali kalbėti, apšviesti ir savo pavyzdžiu rodyti, kad įmanomos dorybės, įmanomas kilnesnis, korektiškesnis, mandagesnis, principų besilaikančio žmogaus gyvenimas. Mano požiūris ir didžiausia viltis yra laisvas, kuriantis, atsakomybę sau prisiimantis žmogus, kuris pirmiausia siekia įsidarbinti savo paties sukurtos veiklos erdvėje. Štai artes liberales, arba neokapitalizmo, laisvosios rinkos ekonomikos svarbiausio veikėjo ugdymo vieta.

Nežinia kiek dabartiniai sukomercinti, technologizuoti posovietiniai universitetai gali šitokius žmones ruošti, nes pavyzdžius turime visiškai priešingus, nuo ministrų iki pačių paskutinių „klapčiukų“. Bet dėl vieno dalyko galime būti įsitikinę – be universitetų su tokia kilnia misija šios šalies tikrai laukia tik juodas scenarijus.

Koks yra sėkmingos Lietuvos ateities pagrindinis ingredientas, be kurio neįsivaizduojate mūsų valstybės?

Išsilavinimas ir didėjantis bendras vidutinis apsišvietimo laipsnis – apsišvietimo, kuris būtų ne tik apie technologines naujoves, į kurias visi postkomunistiniai baudžiauninkai šoko kaip nuogi į eketę. Ką mes bemanytume apie Rusiją, ką bematytume bet kokiuose kadruose toliau nuo Kremliaus, vieno negalėtume niekaip paneigti – kokie jie spartūs informacinėse technologijose ar kitur, bet moralė, tikėjimas teisės viešpatyste, tikėjimas apskritai aukštesniais idealais yra kažkur kitur.

Esu įsitikinęs, kad tikrasis universitetinis išsilavinimas apima ne tik profesines žinias, bet turi ugdyti ir moralinį jautrumą, principingesnį, inteligentiškesnį gyvenimo vertinimą. Tik tokio žmogaus rankose yra didžiausias mūsų ateities šansas – tai elementari išmintis. Priešingu atveju, jaunimas bus tik darbščių, be galo agresyvių ir aktyvių rinkos žaidėjų srautas, o perspektyvos tuomet ganėtinai miglotos, apytamsės. Galime studijuoti dalykus, susijusius su ekonomika, su finansais, viskuo, kas pastatys geresnį kraštą. Bet mums reikia darbštumo, santūrios išminties, reikia suvokti, kad rūpinimasis savimi yra moralinė užduotis, o žiūrėjimas į kažkieno kito kišenę ar valdžios burną yra nuodėmė. Mums reikia darbštumo, kasdieninio taupumo, išminties suvokiant, kas šiame gyvenime kuria prasmę. Labai tikiu, kad jaunesnė karta yra didele dalimi atvira tokiems dalykams.

Lietuva 2040 metais. Kuo bus išskirtinė ši nedidelė valstybė bendrame Europos Sąjungos narių kontekste?

Norėčiau tikėti, kad ji nebus niekuo išskirtinė. Tikiu, kad išmoksime ir individualiai tarp savęs, ir grupėse, kolektyviai, su kaimynėmis – nuolatine mūsų pasakų konkurente Estija ar kitomis šalimis – būti visiškai panašūs. Svarbiausia, kad mes galime eiti kartu į kažkokį bendrą gėrį ir saugesnę, patvaresnę mūsų gyvenimo formą. Manau, kad išskirtinumas glūdi ne tuose dalykuose, kurie nulemia mūsų gyvenimo materialinius pagrindus. Nenorėčiau išskirtinumo informacinėse technologijose arba medicinos sistemos gebėjimuose. Aš norėčiau standarto, civilizacinio lygmens, kuris yra daugmaž palyginamas, bendras, o skirtumas persikelia daugiau į kultūrinius aksesuarus, į tai, kas mums lietuviams ar žemaičiams yra kaip tarmės žodis, kąstinis ar kitas patiekalas, drabužis, šypsena ar koks kitas žestas. Kitaip sakant, jie sukuria mūsų kitoniškumus, bet mūsų materialinio, esminio, homo faber, gaminančio žmogaus išskirtinumo aš visai nenorėčiau. Manau, kad ateitis kaip tik yra toje vietoje mažinanti tokio išskirtinumo pavojus. Mums dar trūksta kosmopolitizmo, nes mums reikia užkariauti pasaulį, tik ne su rusiškais tankais, o su savo gebėjimais, kūryba, dainomis, metaforomis, simboliais, išsigalvojimais, linksmybėmis – viskuo.

Teksto autorė – Rimgailė Dikšaitė

Pin It

Du Nepriklausomybės tarpsniai: kultūros dydžių kaita

diskusija

Balandžio 16 d. 17.30 val. Rašytojų klube (K. Sirvydo g. 6, Vilnius) – Pasaulinei kultūros dienos proga „Nemuno“ savaitraštis pakvietė į atvirą diskusiją „Du Nepriklausomybės tarpsniai: kultūros dydžių kaita“. Įvadinis diskusiją moderavusios savaitraščio „Nemunas“ vyr. redaktoriaus pavaduotojos Viktorijos Gražinos Petrošienės žodis: Kompozitorius Giedrius Kuprevičius: Filosofas, kultūrologas, akademikas Antanas Andrijauskas: Menotyrininkė Salomėja Jastrumskytė: Žurnalistė, poetė, politinė bei visuomenės veikėja Dalia Teišerskytė: Kino […]

Pin It

Respublikinė konferencija „HEIDEGGERIO IŠŠŪKIS VAKARŲ MĄSTYMO TRADICIJAI“

konferencija

LIETUVOS KULTŪROS TYRIMŲ INSTITUTO, lyginamųjų kultūros studijų skyrius sukvietė į štuonioliktą ciklo „Neklasikinė ir XX a. filosofija“ respublikinę konferenciją „Heideggerio iššūkis vakarų mąstymo tradicijai“. Įvadinis žodis Naglis Kardelis. Klasikinis ir neklasikinis mąstymo registrai M. Heideggerio filosofijoje. Tomas Kačerauskas. Ar M. Heideggeris atsakingas už filosofijos griuvėsius? Antanas Andrijauskas. M. Heideggeris ir „kelio“ samprata skirtingose mąstymo tradicijose Vytautas Rubavičius. „Žmogiškieji ištekliai“ prieš […]

Pin It

Tomo Venclovos poezijos skaitymo metodai lietuvių poetų kūryboje

1847_577243718952555_543786987_n

Poezija – dvasinės kultūros sritis, intelektualinės veiklos būdas ir produktas, egzistencijos viršūnė. Eilėraščiuose atsispindi tiesioginės arba netiesioginės (stebėtojo), asmeninės poeto nuotaikos, intensyviausias tikrovės išgyvenimas, autentiška patirtis. Poezija priklauso kūrybos rūšiai, kuri naudoja „žodį“ kaip savo objektyvacijų pavidalą. Lietuvių kalba savotiška ir archajiška. Antanas Maceina savo veikale „Didysis inkvizitorius“ rašė, kad poezijos objektas, giliausia šio žodžio […]

Pin It

Meletė: savasties technologijos

zmogus

Bernardas Stiegleris, vienas įdomiausių šiandienos filosofų, buvo nuteistas už ginkluotą apiplėšimą. Nelaisvėje įgijęs daug laisvo laiko, jis susidomėjo filosofija. Pirmiausiai uždara erdvė jį privertė permąstyti, kaip ir kam skiriamas laikas. Perskaitęs Epikteto raštus, Stiegleris nusprendė pradėti eksperimentą su savimi, kurio esmę sudarė jau Platono dialoguose sutinkama ir stoikų išplėtota meletės technika. Meletė, mąstymo ir kontempliacijos mūza, […]

Pin It

Tomas Kačerauskas: fenomenologija, kūryba ir Arvydas Šliogeris

T.Kacerauskas

Prof. dr. Tomas Kačerauskas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto, filosofijos ir politologijos katedros vedėjas, žurnalo „Filosofija. Sociologija“ redakcinės kolegijos narys bei tiesiog produktyvus autorius, vertėjas, nuolat rašantis filosofijos, kūrybiškumo temomis. 2015 kovo 19 d. vykusiame pokalbyje aptariami kai kurie fenomenologijos klausimai, Arvydo Šliogerio filosofijos ypatumai, skaitytų knygų ir asmeninės bendravimo patirties kontekste, plėtojama postmodernizmo ir kitos spontaniškai […]

Pin It

Virtuali paroda „Kęstutis Nastopka. Prasmių žvejys sutankėjusiame laike“

Kestutis_Nastopka

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka parengė virtualią parodą, skirtą literatūrologo, kritiko, vertėjo Kęstučio Nastopkos 75 metų sukakčiai paminėti. Kęstutis Nastopka – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro profesorius. Išvertė A. J. Greimo monografiją Struktūrinė semantika (2005), apie 30 jo ir kitų semiotikų straipsnių, sudarė A. J. Greimo tyrinėjimų sąvadą Lietuvių […]

Pin It

Apie pilietiškumą, meną ir laisvę

tiesa

Lietuvos dailininkų sąjunga kviečia į konferenciją – diskusiją, skirtą dailės ir pilietiškumo akcijai „Laisvė – tai mes“ aptarti. Nuo vasario 20 dienos Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje vyko tapybos akcija – kūrybinės dirbtuvės „Laisvė – tai mes“. Septyniolika profesionalių dailininkų čia kūrė tapybos darbus laisvės tema. Menininkai Romualdas Balinskas, Ričardas Bartkevičius, Ramūnas Čeponis, Algimantas Černiauskas, Saulius Dastikas, […]

Pin It

Filosofas Nerijus Čepulis: „Ne žmonės kontroliuoja šiuolaikines medijas, o jos – mus“

medijos

Individus ir visuomenes šiandien labiausiai veikiančioms šiuolaikinėms medijoms esame itin atviri, niekuo nenusileisdami, o kartais net ir lenkdami labiau išsivysčiusias šalis. Turėtume džiaugtis, kad žengiame koja kojon su naujausiomis technologijomis, ar liūdėti, kad tuoj ištirpsime virtualiame pasaulyje, prarasdami savo nacionalinį identitetą ir vertybes? Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) Filosofijos ir […]

Pin It

Tarp filosofijos ir psichoanalizės (video)

Kajokas

Medicinos mokslų daktaras, psichoanalitikas Tomas Vilius Kajokas mokslinių straipsnių ir vadovėlių bendraautorius prisipažįsta, kad teksto idėją „Psichoterapiniai Arvydo Šliogerio būties fenomenologijos aspektai“ pasufleravo vienas jo pacientų, kuris papasakojo, jog skaito Šliogerį ir tai jam labai patinka. „Tas žmogus buvo pakankamai gilus ir man pasidarė smalsu. Tai buvo kažkur apie 2000-uosius. Taip po truputėlį aš ėmiau skaityti […]

Pin It

Apie Dievo sampratas

Dievas

Deizmas – 16-17 a. pažangių filosofų išvystyta filosofinė koncepcija apie dievą. Joje dievas laikomas beasmene pasaulio priežastimi, pasaulio kūrėju. Būdamas sukurtas, pasaulis toliau vystosi pagal savo dėsnius, be dievo įsikišimo. Deizmas naujaisiais laikais buvo užmaskuota materializmo reiškimo forma, nors deizmą reiškė ir kai kurie idealistai (Leibnicas, Hiumas). Teizmas – religinė filosofinė samprata, kurioje dievas laikomas antgamtine […]

Pin It

Naglis Kardelis: pastovumas ir tėkmė

Kardelis

2015 kovo 10 d. LEU filosofijos katedroje vykusi N. Kardelio paskaita, A. Šliogerio seminaro rėmuose, skirta būties fenomenams graikų mąstyme. Pateikiama substancijos sampratos išsklaida, aptariamas pastovumo ir kitmės klausimas, Platono, Aristotelio, Heraklito, Parmenido idėjos. Užsimenama apie dabarties filososfijos padėtį, lietuviško filosofavimo galimybės, tyrinėjamas Šliogerio mąstymo fenomenas. Klausimus užduoda ir diskusijoje dalyvauja VU doktorantas Justas Kučinskas bei LEU […]

Pin It

Jūratės Baranovos knygos „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas“ pristatymas

Baranova-Mazeikis

2015 m. Vilniaus knybų mugėje vykęs filosofijos profesorės Jūratės baranovos naujos knygos pristatymas „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“. Ši knyga – pirmas mėginimas vertinti Ivanauskaitės kūrybos palikimą, įminti jos fenomeno paslaptį. Dalyvauja: J. Baranova, L. ­Jonušys, G. Mažeikis, V. Martinkus

Pin It

Knygos „Žmogus, kuris žinojo viską“ pristatymas

zinojo

2015 m. Vilniaus knygų mugėje vyko Tomos Ramanausko ir Kristupo Saboliaus knygos pristatymas. Knygoje pateikiamos 98 įkvepiančios storijos, kurias lydi 100 originalių iliustracijų. Leidinio tikslas – sukelti skaitytojui kūrybingumo būseną. Daugiau rasite knygai skirtoje svetainėje zinojo.lt. Dalyvauja autoriai: Tomas Ramanauskas, Kristupas Sabolius Pristatymo vaizdo įrašas: Interviu po pristatymo:

Pin It

Liutauro Degėsio knygos „Romanas“ pristatymas

Degesys

„Juk visuose paveiksliukuose įsimylėjimo simbolis – strėle perverta širdis. Nors tau atrodo, daug tikslesnis, artimesnis tikrovei meilės simbolis būtų – strėlės perverta galva…“ 2015 m. Vilniaus knygų mugėje vykusio pristatymo įrašas. „Romanas. Dvi istorijos apie vieną meilę“ yra pirmasis Liutauro Degėsio, gerai žinomo poeto, filosofo ir esė knygų autoriaus, romanas, kuris pasakoja apie du žmones – […]

Pin It

A. Mickūnas „Dualistinės Vakarų metafizikos kritika“ (VI d.)

mickunas

Vilniaus universiteto filosofijos fakulteto organizuotas prof. Algio Mickūno paskaitų ciklas [2015 vasario 18-25 d.] skirtas dualistinės Vakarų metafizikos kritikai. Paskutinės dienos paskaitose dėmesys krypsta link pasaulinės sąmonės, nepozicinės pozicijos, toliau plėtojamas laiko klausimas. Analizuojamas psyche fenomenas, fenomenologinės psichologijos akiračiai. Dalis paskaitos skiriama menui, kūrybiškumo klausimui, postmodernizmui, evoliucijos teorijai, simbolio sampratai, anarchijai, šių dienų mokslo kritikai. Kalbama apie […]

Pin It

V. Rubavičiaus knygos „Vėluojanti savastis“ pristatymas

knygos-pristatymas

Vilniaus knygų mugėje vykusi diskusija „Moderniosios lietuvybės ypatumai. Ką pastebime šiandien?“ buvo sykiu ir V. Rubavičiaus knygos „Vėluojanti savastis“ pristatymas. Tai poeto ir filosofo studijų ir straipsnių knyga prisodrinta aktualiausių socialinės dabarties apmąstymų. Pirmas skyrius aprėpia globalizacijos, laisvosios rinkos, populiariosios kultūros ir tradicinių vertybių sąveikas. Antrame skyriuje autorius aiškinasi, kodėl kultūrinės atminties ir tautinio tapatumo klausimai […]

Pin It

Prieštaros ir dramatiška Rytų Europos regiono ateitis

diskusija

Diskusija „Prieštaros ir dramatiška Rytų Europos regiono ateitis“ vykusi 2015.02.19 Knygų mugėje. Pokalbyje dalyvauja: Oleksandr Butsenko, Gregory Feifer, Kęstutis Girnius, Rein Raud, Tomas Venclova. Moderuoja Gintautas Mažeikis. Renginys vyko anglų kalba.

Pin It

Manaro Hammado knygos pristatymas

semiotikai

Vilniaus knygų mugėje vykęs Manaro Hammado knygos „Vilniaus universitetas: ­semiotinis architektūros ir planų tyrimas“ pristatymas. Dalyvauja: K. ­Nastopka, E. Landowski, N. Keršytė, P. Jevsejevas, L. Mačianskaitė (VU)

Pin It

H. Marcuse knygos „Vienamatis žmogus“ pristatymas

Vienamatis-zmogus-pristatymas

Vilniaus knygų mugėje vykęs Herbert Marcuse knygos „Vienamatis žmogus“ pristatymas. 1964-aisiais pasirodęs filosofo Herberto Marcuse’s veikalas – tai skaudi XX a. žmogaus kultūrinės ir socialinės degradacijos, akiračio siaurėjimo ir tapatybės krizės diagnozė. Išnyksta prieštaravimo esamai situacijai ir alternatyvos jai matmuo. Toks įsigalėjęs vienamatiškumas atskleidžiamas kaip giluminių struktūrinių visuomenės raidos problemų padarinys. Dalyvauja: D. Pocevičius, K. Kirtiklis, […]

Pin It