Kategorijos

Tik po Jūsų, pone… prašom, pirma manęs

ziema_007
Žemiau pateikta kelių Emmanuelio Levino įžvalgų iš veikalo „Totalybė ir begalybė“ interpretacija.

 Levinas rašo: „Atskira būtybė gali užsisklęsti savame egoizme, įtvirtindama savo izoliaciją. Ir šis gebėjimas užmiršti apie Kito transcendenciją – nebaudžiamai išvaryti iš savo namų svetingumo dvasią (t. y. kalbą), išvaryti transcendentinį santykį, kuris tik vienas leidžia „aš“ užsidaryti viduje – liudija absoliučios tiesos ir radikalaus atsiskyrimo naudai. Atsiskyrimo, jei kalbėsime dialektikos kalba, ne tik koreliacinės transcendencijos kaip jos priešingybės. Jis įgyvendinamas kaip pozityvus įvykis.“

Kodėl Levinas radikalų būtybės atsiskyrimą laiko pozityviu įvykiu ir absoliučia tiesa? Šis klausimas glaudžiai susisieja su kitu klausimu: Kaip aš atpažįstu save pasaulyje?

Mano supratimu, filosofas šioje citatoje pabrėžia ontologinę vienišumo sampratą. Aš – tai vienatvė. Žmogaus egzistavimas yra toks veiksmas, kurį jis gali atlikti tiktai pats. Egzistuodama aš darau tai, ko niekas kitas už mane padaryti negali. Aš turiu kūną ir tai jau atskiria mane nuo kitų: niekas negali pamiegoti, pavalgyti, atsigerti už mane. Žmogus nėra pirma cogito ergo sum, kaip teigė Descarteas, visų pirma, pastebi Levinas – žmogus yra kūniška būtybė.

Egzistavimas yra monadinis. Leibnizo dvi monados negali išsiskleisti vienodai, jos niekada nesusilieja, netampa viena, nes visos monados egzistuoja be langų ir durų, pro kurias galima būtų patekti į jų vidų. Tai pats nesukeičiamumas su niekuo kitu. Tai mano unikalumas – tik „aš pati“ tai galiu padaryti.

Ar Levino atskiras ego ir lieka monadiniu ar ne? Kodėl?

Jis yra monadinis iki to momento, kol jo nesutrikdo Kitas. Kitas kreipiasi į mane ir šis jo gestas išbalansuoja mane. Kita vertus, būtybės negali pasidalinti savo egzistavimu. Vienatvė Levinui – vienas iš Būties ženklų, o socialumas – būdas išeiti už Būties.

Pats egzistavimo veiksmas savaime yra anonimiškas, ne asmeniškas, neatsakingas.

Ar tarp šių žodžių galime dėti lygybės ženklą? Kaip suderinti tai, kad egzistuodama aš esu savimi, o drauge – ne asmeniška? Kokia čia vyksta slinktis?

Manau, taip. Tai yra tai, kas yra ir be manęs. Tai – imanencija. Šiapus plotmė. Neasmeniškas, neatsakingas, šiuo atveju nereiškia priešiško, tai veikiau pats neutralumas. Pseudobūtis. Tai universalus mechanizmas, kur manęs kaip subjekto dar nėra. Egzistuodama drauge esu įtraukta. Tai būsena iki manęs. Pasaulis gaudžia: už lango šūkauja vaikai, pypsi automobiliai, loja šunys. Tai – beasmenė plotmė. Levinas Etikoje ir begalybėje aprašo savo vaikystės patirtį: miegi vienas, o suaugusieji gyvena sau toliau. Beprasmybės plotmė. Bevardė Būtis. Pasaulis lygiai taip pat keltų triukšmą, jei manęs ir nebūtų. Atsirandu, kai save aptinku, pirma kaip kūnišką būtybę. Mano kūnas reikalauja maisto, miego, vandens.

Tai yra tokia būtis – I ly a – niveliuota masė, nuo kurios reikia pabėgti, nes subjekto čia nėra. Šioje būsenoje nėra jokio individualumo. Subjektas Levino filosofijoje gimsta tiek, kiek išsivaduoja nuo anonimiško egzistavimo ir tai yra pozityvus įvykis. Tai yra Levino pasaulio struktūros pakopa, kaip perėjimas nuo egzistencijos prie egzistuojančiojo. Jo filosofijoje svarbiausia yra žmogaus buvimas-link-gimimo. Gimimas – tai ne biologinis faktas, bet gyvenimiškas įvykis – subjektyvybės prasidėjimas.

Levinas šioje citatoje pabrėžia dialektiką kaip koreliacijos priešybę. Koreliacinis santykis – tai mano buvimas su kitais, kuriais aš nesu, bet su kuriais esu, jeigu galima būtų taip pasakyti,  neišvengiamoje „priklausomybėje“, arba dar Heiddegerio terminais tariant – Mitsein. Dialektinis santykis – tai taip pat judėjimas ir vystymasis, kuris pasireiškia ir koreliaciniame santykyje, tačiau šiame santykyje pabrėžiamas priešybių susidūrimas, kurio pasekmėje kito paneigimo aktas grąžina mane prie pačios savęs, pagimdo naujos manęs atsiradimą. Atsiskyrimas nuo kito – egoistinis judesys, tačiau pozityvus savo transformaciniu pobūdžiu.

Ar tikrai egoistinis? Kodėl? Kokio kito?

Egoistinis – nes tenkina savo poreikius. Levinas šį judesį interpretuoja kaip mėgavimąsi. Ir visgi, manau, tai egoistinis rūpinimasis savimi, bet neišvengiamas gamtiškai būtybei, turinčiai kūną, skandinantį mane užmarštyje, užliūliuojantį ir atitraukiantį. Tenkinu poreikius vartodama, naudodama kitus – iš mažosios raidės. Tai gali būti daiktai, bet gali būti ir atsitiktiniai kasdieniai santykiai. Kartu esu ir kitų suvartojama.

Mano „aš“ įgyja naujas patirties kokybes ir keičia mane, tačiau, kas individualu lieka iki galo individualiu.  Dialektinis santykis – tai tarsi spiralė, t.y. atsipalaidavimas ir įtampa, kurią  man sukelia kito įsiveržimas. Per „aš pati“ – aš atsiskiriu. Kai „aš pati“ atsirandu pasaulyje, kitas yra išnaudojamas. Kito žmogaus iš didžiosios raidės dar nėra. Aš kitą „suvartoju“.

Subjektas rūpinasi savimi ir tai yra materialumo sfera. Vartodamas materialaus pasaulio objektus, subjektas yra pats objektų suvartojamas, rašo Dalius Jonkus interpretuodamas Levino filosofiją savo veikale „Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai.“[1]

Ši Levino citata, mano supratimu, nuo pirmosios jo pateiktos pasaulio struktūros pereina prie antrosios – aš ir pasaulis. Tai, kad aš esu atsiskyrusi, ištrūkusi iš visumos, liudija mano singuliarumą.

Toliau Levinas rašo: „Santykis su kitu įgyvendinamas ne išoriniame pasaulyje, bet jis klausimu steigia pasaulį, kuriuo disponuoja. Santykis su kitu, transcendencija, yra galimybė pranešti apie pasaulį Kitam.“

Kitas mane sutrikdo ir taip praneša man apie save. Mano sąmoningumas prasideda nuo kito įsiveržimo. Kitas yra pats skirtumas, išorybė ir begalybė man. Kiti – tai įvairovė, pliuralumas, bet transcendentiniai santykiai kreipia mane prie kito. Kitas kaip begalybė pažadina manyje geismo jausmą, kuris niekada negali būti patenkintas, nors į kitą ir kreipiuosi, užklausiu jį. Kitas man niekada nėra iki galo prieinamas, pažįstamas, suprantamas. Tai yra trečioji, mano manymu, Levino pasaulio struktūros pakopa – aš ir Kitas. Kitas – man absoliuti transcendencija. Tai metafizinis santykis. Jis man – mano minčių kūrinys. Argi? Kaip tai nusakyti?

Kitas man yra mano projekcijų rinkinys. Tai apima mano suvokimą, įsivaizdavimą, iš atminties išplaukiančius prisiminimus, kaip mano patirtį. Aš esu Kito atžvilgiu subjektyvi. Ir, kad kaip smarkiai norėčiau, vargu ar pavyks pasiekti absoliučiai objektyvų santykį su Kitu. Žvelgiu į Kitą per savo asmenišką patirtį.

Vertėtų pabrėžti žodelį man. Jis man mano minčių kūrinys. Ir ne tik mano, bet dar ir kitų minčių apie jį lipdinys. Ne apskritai, kaip toks, bet mano santykyje su juo. Jis yra tai, ką jis transliuoja ir kaip aš tai suprantu savoje perspektyvoje, žvelgdama iš savo taško.

Tačiau Levinas rašo, kad geriausias būdas susitikti su Kitu asmeniu – tai net nepastebėti jo akių spalvos. Kai matau akių spalvą, santykis nėra socialinis. Kai pastebiu akių spalvą – objektyviuoju Kitą, paverčiu jį daiktu.

Kalba vaidina pamatinę reikšmę. Gadamer‘is rašo, kad kalbai priklauso „aš nebuvimas“.[2] Kalba priklauso ne aš, o mes sričiai. Tai intersubjektyvumas. Žmogus kalba tam, kad ir kitas pamatytų. Kalbėti – reiškia kalbėti kažkam. Pokalbis suvienija aš ir kitą. Kalba – tai subūtis.

Tai, kas klaustina visuomet yra neišsemiama. Nors klausinėjimas ir begalinis, pats procesas nėra betikslis. Ir visgi transcendencija – nenusakoma. Tai, kas pasakyta yra fiksuota, pats sakymas – tai begalinis procesas, kuriuo negali nusakyti. Tampa svarbiu pats veiksmas. Yra tai, ko aš negaliu išreikšti žodžiais, bet elgesys, veiksmai virsta kalba.

Leibnizo monados pasižymi begaline potencija. Nors jos niekada netampa viena, tačiau yra pasmerktos to siekti, išskleisti kitą galimą pasaulį, ne tik įsivaizduoti, bet ir kurti jį. Levino etikos siekis yra ne užvaldyti kitą, bet pripažinti kito kitokybę.

Verta pridurti, kad tik pripažinti kito kitokybę Levinui nėra pakankama. Jis reikalauja ir atsakingo veiksmo. Levino filosofija artima Kanto filosofijai. Jo santykis su transcendencija – etinis. Pirmoje vietoje – etika, o ne ontologija. Siekis išsivaduoti iš egoizmo. Kitas laukia atsakymo iš manęs. Net nenorėdama atsakyti, jam atsakau. Nusisukdama ar tylėdama – atsakau. Bet kuri mano reakcija į Kitą yra jau pats atsakymas jam.

Santykis tarp asmenų Levino filosofijoje yra asimetriškas. Nėra abipusiškumo, Kitas pirma manęs. Mano supratimu, Levinas –  religinis filosofas ir jo etika galėtų pakeisti pačią religiją.

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė
musmire.wordpress.com

Literatūra:
[1] Jonkus D. Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas/ 2009. P. 100
[2] Gadamer H. G. Istorija. Menas. Kalba. Sud. A. Sverdiolas. Vilnius: Baltos lankos. 1999. P. 84

[3] Levinas, E. (1971). Totalité et Infini. 188-189 psl.

Share Button

Filosofui V. Bagdonavičiui įteikta Valstybinė J. Basanavičiaus premija

v.bagdonavicius

Ketvirtadienį Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius Valstybinę Jono Basanavičiaus premiją įteikė filosofui, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjui, humanitarinių mokslų daktarui Vaclovui Bagdonavičiui. Premija skirta už reikšmingiausius darbus ugdant tautinę savimonę, Vydūno idėjų skleidimą ir įprasminimą, Mažosios Lietuvos kultūros paveldo įamžinimą ir sklaidą. Anot premjero, V. Bagdonavičius – garsiausias Vydūno tyrinėtojas, neabejotinai esantis pavyzdžiu daugeliui jaunų mokslininkų ir tyrinėtojų. Tautos patriarchu […]

Share Button

Lietuviškos tapatybės pokyčiai emigracijos akivaizdoje (video)

santara-vilnius

2014 m. lapkričio 18 d. Venclovų namuose (Pamėnkalnio g. 34, Vilnius) vyko Vilniaus Santaros-Šviesos klubo diskusija. Šiandien vis dažniau galime girdėti kalbant apie lietuvių tautos “išsivaikšiojimą“. Skaičiuojant, kad už Lietuvos ribų gyvenantys tautiečiai greitai sudarys didesnę dalį lietuvių, sunku šį reiškinį laikyti antriniu ar neesminiu mūsų tautai. Diskusijoje siekiama suprasti migracijos fenomeną, aptariamos negatyvios ir […]

Share Button

Heidegeris ir drugeliai

drugeliai

Kas pasakoma kalboje įprasta suprasti kaip tai, kas atsiskleidžia, kažką mums atveria, parodo. Tačiau nepagrįsto sakymo ir persakymo pakanka, kad atvertis virstų užvertimi (daß sich das Erschließen verkehrt zu Verschließen), šnekalais. Šnekalai (das Gerede) neturi būti suprasti paniekinama prasme. Šnekalai, tai galimybė kalbėti apie viską, tarsi suprastum, ir taip apsisaugoti nuo pavojaus pralaimėti, stengiantis įsisavinti, išties […]

Share Button

Konkurso „Mano laisvė“ apdovanojimų popietė

Logotipas

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) rengiami X–XII klasių moksleivių trumposios prozos konkursai – „Gyvenimas – tai sapnas“ (2013), „Mano laisvė“ (2014) – jau tampa tradicija. 2013 metais buvo gauta virš 40 apsakymų, šiemet – 75. Kasmet pasiūlydami kurti, fantazuoti vis kita tema, moksleivius skatiname kūrybiškai žvelgti į savo ateitį. Konkursų rengėjai tikisi, jog ši tradicija taps prasmingo ir brandaus moksleivių ir akademinės bendruomenės dialogo pradžia. Konkurso […]

Share Button

Mindaugas Peleckis. Nežinomos (anti)utopijos

utopija

2014 m. lapkričio 6 d., ketvirtadienį, Laisvasis universitetas (LUNI) kviečia į susitikimą su rašytoju ir publicistu Mindaugu Peleckiu, kuris papasakos apie mažiau žinomas (anti)utopijas. Renginys vyks nuo 18 val. Venclovų namuose, Pamėnkalnio g. 34, Vilniuje. Apie George’o Orwello ir Aldouso Huxley’io antiutopijas (distopijas), dažnai priešpastatomas viena kitai, esame girdėję daugelis. Taip pat galima sakyti, kad visi […]

Share Button

Prof. dr. Eugenijaus Jovaišos monografijos „Aisčiai. Raida“ pristatymas

AISČIAI II_ viršelis

Monografijos pristatymas vyks 2014 m. lapkričio 14 d. 2014 m. lapkričio 14 d. (penktadienį) 15 val. kviečiame į Lietuvos mokslų akademijos (LMA) tikrojo nario, archeologo, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Istorijos fakulteto dekano prof. dr. Eugenijaus Jovaišos monografijos „Aisčiai. Raida“ pristatymą, kuris vyks Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje salėje (Gedimino pr. 3, Vilnius). Vakarą ves prof. dr. Albinas Kuncevičius […]

Share Button

Prisiminimai apie dabartį

file_667

  Retai pastebime, kad esama dviejų būdų įeiti į tą pačią vietą, kurioje sutelktas prisiminimas, arba tai, ką pats Algimantas Kunčius vadina lotynišku žodžiu reminiscencijos. Vienas, pats banaliausias, labiausiai nuzulintas, bet lyg ir savaime suprantamas būdas įsismelkti į prisiminimo akimirką reikalauja atitrūkti nuo vadinamojo išorės pasaulio, nuo daiktų, užsimerkti, pasinerti į tylą, susitelkti vadinamajame viduje, įlįsti […]

Share Button

Deleuze’as ir Andrejus Tarkovskis: nuo įspausto laiko prie laiko kristalų

default

„Laikas nėra mūsų viduje ir visgi tai interioriškumas, kuriame mes egzistuojame ir keičiamės, ir kuriame judame.“ (H. Bergsonas) Keldami klausimą apie laiką, susiduriame su viena iš seniausių ir mįslingiausių filosofinių problemų. Jau viduramžių mąstytojas Aurelijus Augustinas pastebėjo: „Kai manęs neklausia, kas yra laikas, tada aš žinau, o kai klausia – jau nebežinau.“ Fenomenologas Dalius Jonkus sako, kad […]

Share Button

LEU LF vyks susitikimas su rašytoju profesoriumi Vytautu Martinkumi

2014 m. spalio 30 d. (ketvirtadienį) 12.15 val. Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto (LEU LF) A1 auditorijoje (T. Ševčenkos g. 31, Vilnius) vyks susitikimas su filosofu, rašytoju, literatūros kritiku, literatūrologu, visuomenės veikėju, Lietuvos mokslų akademijos nariu ir LEU dėstytoju profesoriumi Vytautu Martinkumi. Kviečiame visus į pokalbį apie novelių knygą „Dvylika lieptų“, šiuolaikinę lietuvių literatūrą, rašytojo statusą […]

Share Button

Škotų poetas Jimas Stewartas: gera vaizduotė būtina ir mokslininkui, ir rašytojui

jim_stewart

Kauno technologijos universitete (KTU) kūrybinio rašymo dirbtuves vedęs škotų poetas ir akademikas Jimas Stewartas tikina, jog lietuvių studentai niekuo nesiskiria nuo savo bendraamžių Škotijoje ar kitose šalyse. Dėstytojas džiaugėsi, kad į labiau merginų mėgstamas kūrybinio rašymo paskaitas Lietuvoje atėjo ir daug vaikinų. Vieno iš kūrybinio rašymo studijų programų koordinatorių Dundee universitete (Škotija, Jungtinė Karalystė) J. Stewarto […]

Share Button

Andrejus Tarkovskis ir Deleuze’o kristalai

solaris

Modernus meninis kinas, apie kurį kalba Deleuze’as, atsisako vaizdo-judesio schemos ir „filmuoja“ mąstymą. Žvelgiant į Andrėjaus Tarkovskio kino juostą „Soliaris“ (1972) galima pagalvoti, jog prieš mane ne atskiro subjekto mintis atvaizduojantis kino montažas, bet kolektyvinės sąmonės, o gal net sakyčiau kažkokio psy ar telepatinio lauko pavyzdys. Krisas Kelvinas į Soliario orbitą besiruošiantis psichologas, Henris Bertonas iš ten jau […]

Share Button

Mokslinė konferencija „Arvydo Šliogerio filosofijos fenomenas“

Sliogeris

2014 m. spalio 27 dieną, pirmadienį, filosofo Arvydo Šliogerio 70-mečiui pažymėti kolegos ir mokiniai Vilniaus universiteto Mažojoje auloje surengė mokslinę konferenciją „Arvydo Šliogerio filosofijos fenomenas“ ir viešą vakarą Planetariume „Arvydo Šliogerio galaktika“. „Jubiliejus – tarsi asmeninė žmogaus šventė, tačiau mes jubiliejaus proga norėjome kartu grįžti prie A. Šliogerio filosofijos. Kokia ji yra, ką davė ir ką […]

Share Button

Kultūra ir žiniasklaida: kokie jų santykiai šiandieniniame kontekste?

Armando_Massarenti

Spalio 27 d. į KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetą atvyksta žymus Italijos žurnalistas ir filosofas Armando Massarenti. Jis pasiryžęs atviroje paskaitoje „Media and Philosophy“ atskleisti, kaip dabartinėje politinėje situacijoje reikėtų vertinti kultūros ir žiniasklaidos santykį. A. Massarenti yra Sole-24Ore kultūrinio leidinio Domenica redaktorius, jis rašo apie skirtingus filosofijos ir mokslo aspektus, etiką ir politiką. Taip pat yra […]

Share Button

Apokalipsė kine. Filosofinės prielaidos (video)

apokalipse-kine.filosofines-prielaidos

  Spalio 21 d. 18 val., Vilniaus Universitete, Teatro salėje (Universiteto g. 3, Vilnius) vyko diskusija, skirta Nerijaus Mileriaus knygai “Apokalipsė kine. Filosofinės prielaidos”. Dalyvavo: filosofas Gintautas Mažeikis, režisierė Giedrė Beinoriūtė, menotyrininkė Agnė Narušytė, kinotyrininkas Lukas Brašiškis ir pats knygos autorius, Nerijus Milerius. „Mileriaus atlikta nežanrinio kino analizė atskleidžia ne tik paties žanrinio kino formulę, bet ir jos […]

Share Button

Filosofas Kristupas Sabolius: kad vaizduotė pagyvėtų, turime išmokti dozuoti technologijas

sabolius

Filosofas Kristupas Sabolius: kad vaizduotė pagyvėtų, turime išmokti dozuoti technologijas „Žmogui, kuris siekia pastovumo, kūrybiškumas yra pavojingas, nes reiškia kaitą. Todėl dažnai patys savyje nužudome kūrybiškumą“, – sako filosofas ir rašytojas Kristupas Sabolius. Jo teigimu, kūrybiškas yra tas, kuris nebijo keistis ir atsiverti naujoms perspektyvoms. Apie kūrybiškumą ir jo vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje bus kalbama jau […]

Share Button

Ar žmogaus būtyje atsiranda toks nusiteikimas, kuriam pasidavęs jis yra pastatomas prieš patį Nieką?

10351886_10202692264963136_1685392172408784957_n

Taip gali įvykti ir iš tikrųjų įvyksta – nors ir gana retai – tik akimirkomis, pamatinėje baimės (Angst) nuotaikoje. Kalbėdami apie šią baimę, mes turime galvoje ne dažnai pastebimą baikštumą, kuris iš esmės sutampa su per dideliu polinkiu bijoti. Baimė skiriasi nuo bijojimo iš esmės. Mes visada bijomės vieno ar kito apibrėžto esinio, kuris mums […]

Share Button

Savijautos, kad esi esinių visumos viduje

obuolys

Kad ir kokia atrodytų suskaldyta kasdienybė, ji visada, nors ir blyškiai, esinį įstato į „visumos“ vienybę. Net tada ir kaip tik tada, kai mes neesame tiesiogiai užsiėmę daiktais ir savimi, ši „visuma“ mus ir užgriūva. Pvz., tikrai nuobodžiaujant. Ji dar toli, kai mums galų gale nusibosta ši knyga ar koks spektaklis, anas užsiėmimas ar ta […]

Share Button

Gyvenimas

33a1ccff2d4db8d88bd6b5d021496dbb

Gyvenimas panašus į rūmą, turintį begalę erdvių kambarių ir ankštų kamarėlių, aibę paprastų ir slaptų koridorių, girgždančių laiptų, troškių užkaborių, drėgnų pripelijusių rūsių ir voratinkliais apžėlusių palėpių. Vienos ertmės gyvenamos, kitos – jau apleistos, ištuštėjusios, negyvos, nuplėšytais sienų išmušalais nelyginant barbarų aukos kūnas su karančiais odos skivytais. Visur – kažkokie šešėliai, kažkokie šmėsčiojantys pavidalai, kurių akis […]

Share Button

Naratologas Geraldas Prince’as (video)

Naratologija-Princ

2014 m. spalio 7-10 dienomis LEU Lituanistikos fakultete paskaitas skaitė Geraldas Prince’as – Pensilvanijos universiteto (JAV) profesorius, moderniosios prancūzų literatūros tyrinėtojas, vienas žymiausių pasaulio naratologų, daugelio knygų ir straipsnių, skirtų pasakojimo teorijai, autorius (A Grammar of Storries, Narratology: The Form and Functioning of Narrative, A Dictionary of Narratology, Narrative as Theme ir kt.). Paskaitos asinchroniškai verčiamos […]

Share Button