Kategorijos

Deleuze’as ir Andrejus Tarkovskis: nuo įspausto laiko prie laiko kristalų

„Laikas nėra mūsų viduje ir visgi tai interioriškumas, kuriame mes egzistuojame ir keičiamės, ir kuriame judame.“ (H. Bergsonas)

defaultKeldami klausimą apie laiką, susiduriame su viena iš seniausių ir mįslingiausių filosofinių problemų. Jau viduramžių mąstytojas Aurelijus Augustinas pastebėjo: „Kai manęs neklausia, kas yra laikas, tada aš žinau, o kai klausia – jau nebežinau.“

Fenomenologas Dalius Jonkus sako, kad suprasti laiką – reiškia suprasti, kaip patiriame laiko tėkmę dalyvaudami joje. Laiką išgyvename, kaip išsitęsianti, susitraukiantį, intensyvų, kokybišką, kaip nuobodulį arba atvirkščiai, kaip įdomumą. Objektyviai žvelgiant, iš natūralistinių pozicijų, subjektyvus laikas yra laikas, kuris neturi kažko, kas turi pasikartojimo struktūrų, kurias galėtume vadinti intersubjektyviomis. Fenomenologija, pasak filosofo, parodo, kad laikas nėra atsitiktinumų virtinė, bet yra dėsningumai šitam laikui: laike besitęsiančių objektų – laike besitęsiantys išgyvenimai.

Prancūzų filosofas Gilles‘is Deleuze‘as knygoje „Cinema 2“ IV skyriuje „Vaizdinys-laikas“ aprašo atvirkštinę, mano supratimu, griežtam dėsningumui laiko samprantą: vaizdinio-kristalo konceptą, sąsajoje su kinu.

Deleuze‘as remiasi Bergsono konceptu „prisiminimu apie dabartį“. Déjà vu fenomenas taikliausiai, mano supratimu, paaiškintų šią patirtį: įspūdį, kad kažkas jau buvo išgyventa anksčiau, nors iš tiesų tai išgyvenama pirmą kartą, dabar. Kiekvienas mūsų gyvenimo momentas turi du aspektus, rašo filosofas: jis yra ir aktualus, ir virtualus. Iš vienos pusės, tai percepcija, o iš kitos – prisiminimas. Aktualus momentas visuomet randasi dabartiniu. Tačiau dabartis visada praeina arba pasikeičia. Dabartis tampa praeitimi, kai jos daugiau nebėra, kai ją pakeičia „nauja“ dabartis. Dabartis praeina tuo pačiu laiku, kai ji dar esti dabartimi. Todėl vaizdinys yra ir dabartyje, ir praeityje, dar esančiu ir jau praėjusiu, kartu, tuo pačiu metu. Jei būtų kitaip, dabartis niekada nepraeitų. Praeitis neateina į dabarties vietą, kurios jau nėra. Ji jau egzistuoja dabartyje.

Bergsono reikšmingiausias įnašas į filosofiją ir yra trukmės teorija: laikrodžių laiko pirmumo paneigimas. Bergsonas, anot filosofo E. Levino, išvadavo filosofiją iš autoritetingo mokslinio laiko modelio.[1]

Bergsonas virtualų vaizdinį vadina „grynuoju prisiminimu“. Jį atskiria nuo mentalinių vaizdinių, vaizdinių-prisiminimų, svajonių. Mentaliniai vaizdiniai, vaizdiniai-prisiminimai, svajonės yra taip pat virtualūs, tačiau jie aktualizuojasi sąmonėje ar psichologinėse būsenose. Jie aktualizuojasi atsižvelgiant į naują dabartį, į kitą dabartį. „Virpesiai“ iššaukia atmintyje mentalinius vaizdinius, priklausomus nuo naujos tikrovės, chronologine tvarka. Vaizdinys-prisiminimas datuojamas. Priešingai, virtualus vaizdinys grynoje būsenoje apibrėžiamas priklausomai ne nuo naujos dabarties, bet priklausomai nuo aktualios dabarties, kurios praeitimi jis esti – vienu metu yra ir konkrečiu, ir vis gi nepriklauso „apskritai praeičiai“, jis nėra datuojamas.

Individualistinės psichologijos pradininkas Alfredas Adleris sakė, kad atmintis nėra „fotografija“. Atmintis yra lanksti, tai metafora. Prisiminimai apie praeitį – tai atspindžiai, kurie tarsi veidrodis to, kas svarbu, aktualu žmogui dabar transliuoja jo dabartinę būseną. Atmintis – kaip tam tikras pasakojimas. „Kuriu atsiminimus iš dabarties,“ – rašė ir Sartre’as savo romane „Šleikštulys“.[2] Tokie prisiminimai, anot Bergsono, mano supratimu, nepatektų į „grynojo prisiminimo“ sampratą. Jie „suteršti“, jei galima būtų taip išsireikšti, lūkesčiais, būsenomis, emocijomis, projekcijomis.

Laikui apibūdinti dažnai naudojama upės tėkmės metafora. Aš pabandysiu „grynąjį prisiminimą“ paaiškinti pasitelkdama moterišką atributą – karoliukų vaizdinį.

Spalvotų karoliukų vėrinys reprezentuotų tuos prisiminimus, apie kuriuos kalbėjo Sartre’as, Adleris arba kuriuos atskyrė Bergsonas nuo „grynųjų prisiminimų“. Dabartinis, tarkime rožinis karoliukas, „susišauktų“ man su rubino spalvos karoliuku, esančiu vėrinyje tarkim už dvidešimties karoliukų, žvelgiant atgal ar į priekį (tokiu atveju, jau kalbėtume apie ateities lūkesčius ar svajones), po jo sektų chronologine tvarka vyšnios spalvos, raudonas, purpurinis, oranžinis karoliukai.

„Grynaisiais prisiminimais“ būtų tie patys karoliukai, tačiau nesuverti ant vieno siūlo, o pabirę karoliukai ir nespalvoti. Skirtumo įspūdis būtų panašus kaip tarp spalvoto kino ir juodai balto kino. Šiuos išsibarsčiusius karoliukus, mes tiesiog renkame nuo žemės atsitiktine tvarka ir apžiūrinėjame nesuinteresuotu žvilgsniu, pajuntame juos singuliariai, dabar, išgyvename iš naujo, tarsi pirmą kartą. Karoliukas atsiduria ir dabartyje, ir praeityje, ir esančiu, ir jau praėjusiu, tuo pačiu metu.

Tokių karoliukų aibę atrasime A. Tarkovskio kūryboje. Filmas „Soliaris“, pastatytas 1972 m. pagal Stanislawo Lemo knygą, mano supratimu, geriausiai atskleidžia aukščiau aptartą laiko problemą. Derėtų taip pat pažymėti, jog pagrindinio personažo vaidmenį atliko lietuvių aktorius Donatas Banionis.

Taigi, laiko kristalas sukasi apie savo ašį, kaip ir Soliario planeta, kurios paviršių dengia keista vandenyno substancija. Šis okeanas sugeba filme betarpiškai modeliuoti laiką ir erdvę. Soliaris – tai paslaptinga planeta, kurioje mokslininkai manė, esama gyvybės, bet paradoksaliai turinčią tik vieną gyventoją.[3] Tai mąstanti pabaisa, panaši į milžiniškas protoplazmines jūras-smegenis. Tarkovskio filmas atgaivina ne tik laiko, bet taip pat ir materijos bei dvasios santykio, sąmonės problemas.

Tačiau grįžkime prie vaizdinio-kristalo, kuris turi dvi tarpusavyje nesusiliejančias ribas, rašo Deleuze‘as veikale „Cinema 2“. Tai vidinė riba arba, kaip rašo filosofas, mikroskopiniai kristalų branduoliai, kurie cirkuliuoja žmoguje, kaip skirtingi jo būviai, pagrindiniame filmo „Soliario“ personaže – Krise Kelvine, ir išorinė riba, kuri yra kintanti ir deformuota, esanti už pasaulio ribų, kaip gigantiškoji besikristalizuojanti visata, kurią atstovautų ta pati Soliario planeta.

Vaizdinyje-kristale vyksta koreliacija, kurios cirkuliaciją matome ir filme – tarp kosminės stoties gyventojų ir keistos planetos. Kristalas – tai tarsi daugiabriaunė, dinaminė išraiška: kai aktualybė virsta virtualybe ir atvirkščiai, tarp jų veikia apsikeitimo schema, kurią suprasti mums padėtų veidrodžio metafora. Vaizdinys veidrodyje yra virtualus stovinčiojo priešais jį atžvilgiu. Veidrodis „pagauna“ esantį priešais jį, paveikia jį. Taip virtualus vaizdinys virsta aktualiu, pasidaro matomu, dabartiniu. Ir aktualus vaizdinys grįžta atgal, tampa virtualiu ir darosi nematomu.

Žodžiais papasakoti Tarkovskio filmą „Soliaris“ yra gana keblu. Tai veikiau potyris, kurį, mano supratimu, vertėtų pajausti, išgyventi, pačiam pamačius unikalią laiko fenomeno ekranizaciją. Tai yra tai, apie ką rašė Deleuze‘as. Kažką panašaus, subjektyviai esu patyrusi Vilniaus televizijos bokšte. Į laiko pojūtį „susibėgo“ aukštis, apvali erdvė, praeities iliuzija, iššaukta tikriausiai sovietinio interjero – galvoje surezonavo taip, tarsi esu tik čia ir tik dabar, pajutau būtį laike ir judėjimą jo sraute, nusinešantį mane kartu su savimi.

Tarkovskis filme atskleidžia vidinę psichologijos specialisto Kriso Kelvino kelionę į save, sąmonėjimo procesą, kurį išprovokuoja mistinė planeta Soliaris. Ji tarsi suteikia jam netikėtą galimybę pakeisti praeities santykius su buvusia žmona, „perdėlioti“ juos. Režisierius filme išryškina žmogaus kaltės jausmą ir sąžinės graužatį, iškelia į paviršių pavojingą žmogaus painiojimąsi tarp vaizduotės ir atsiminimų, parodo žmonių baimes, virstančias kliedesiais – atskleidžia suvokimo, atsiminimų ir vaizduotės santykio problemą.

Vaizduotė ir atmintis – reprezentaciniai mūsų suvokimai. Tiesiogiai mes suvokiame dalykus, o kai prisimename ar juos įsivaizduojame, tai turime tik tam tikrus atvaizdus, kraštutiniais atvejais virstančiais baugiomis vidinėmis šmėklomis, kurios filme įgyja kūniškus pavidalus. Taip Kelvino kambaryje kartą ir pasirodo tarsi sapnas jo mirusi žmona Harė, dėl kurios savižudybės jis kaltino save…

Šis Tarkovskio filmas optimizmu nedvelkia, pastebi Deleuze‘as. Tačiau klausimas, ar ir turėtų dvelkti viltimi, kai sudievinta planeta transliuoja grėsmę, pavojų, kurį įžvelgia ir lietuvių filosofas Arvydas Šliogeris, kylantį iš didžiųjų ekrano smegenų. 2012 m. rugsėjo mėn. dienraščio „Bernardinai.lt“ interviu Arvydas Šliogeris teigė, jog fantomų valdomas individas „gyvena“ tarsi iškart dviejose vietose – lokalinėje vietovėje (kaip baigtinė ir kūniška būtybė) ir beribėje Ekrano fantomų erdvėje – kaip „mąstanti“ ir „kalbanti“ būtybė. Tuomet žmogaus kūnas tarsi atsiskiria nuo sąmonės. Jo buvimas čia ir dabar atitrūksta nuo buvimo visur ir niekur. Simuliakrai pradeda daryti didžiulį poveikį individo mąstysenai ir laikysenai, netgi didesnį, nei pati tiesioginė, lokali aplinka. Žmogui Ekrano poveikis, „globalaus mąstymo“ sinonimas, gali būti, pasak filosofo, ir labai destruktyvus.

Filosofas Nerijus Milerius taip pat pastebi Tarkovskio filmuose apokaliptinės krizės elementus, pasikartojantį pasaulio pabaigos be pabaigos motyvą. Savo knygoje „Apokalipsė kine. Filosofinės prielaidos“ rašo: kai pabaiga sugrąžina į pradžią arba projektuoja tokį sugrįžimą kaip paties žiūrovo pratęsiamą trajektoriją.

Šiais žodžiais ir užbaigsiu savo pranešimą.

Živilė Filmanavičiūtė, 2014 m. spalis

[1] Levinas E. Etika ir begalybė// Pokalbiai su Philippe‘u Nemo. Vilnius: Baltos lankos. 1994. P. 19
[2] Sartre J. P. Šleikštulys. Vilnius: Vaga: 2013. P. 54, 55
[3] Stanislaw l. Soliaris. Vilnius: Kitos knygos. 2014. P. 26

Solaris by Andrej Tarkovskij – Levitation (full scene)

Share Button

LEU LF vyks susitikimas su rašytoju profesoriumi Vytautu Martinkumi

2014 m. spalio 30 d. (ketvirtadienį) 12.15 val. Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto (LEU LF) A1 auditorijoje (T. Ševčenkos g. 31, Vilnius) vyks susitikimas su filosofu, rašytoju, literatūros kritiku, literatūrologu, visuomenės veikėju, Lietuvos mokslų akademijos nariu ir LEU dėstytoju profesoriumi Vytautu Martinkumi. Kviečiame visus į pokalbį apie novelių knygą „Dvylika lieptų“, šiuolaikinę lietuvių literatūrą, rašytojo statusą [...]

Share Button

Škotų poetas Jimas Stewartas: gera vaizduotė būtina ir mokslininkui, ir rašytojui

jim_stewart

Kauno technologijos universitete (KTU) kūrybinio rašymo dirbtuves vedęs škotų poetas ir akademikas Jimas Stewartas tikina, jog lietuvių studentai niekuo nesiskiria nuo savo bendraamžių Škotijoje ar kitose šalyse. Dėstytojas džiaugėsi, kad į labiau merginų mėgstamas kūrybinio rašymo paskaitas Lietuvoje atėjo ir daug vaikinų. Vieno iš kūrybinio rašymo studijų programų koordinatorių Dundee universitete (Škotija, Jungtinė Karalystė) J. Stewarto [...]

Share Button

Andrejus Tarkovskis ir Deleuze’o kristalai

solaris

Modernus meninis kinas, apie kurį kalba Deleuze’as, atsisako vaizdo-judesio schemos ir „filmuoja“ mąstymą. Žvelgiant į Andrėjaus Tarkovskio kino juostą „Soliaris“ (1972) galima pagalvoti, jog prieš mane ne atskiro subjekto mintis atvaizduojantis kino montažas, bet kolektyvinės sąmonės, o gal net sakyčiau kažkokio psy ar telepatinio lauko pavyzdys. Krisas Kelvinas į Soliario orbitą besiruošiantis psichologas, Henris Bertonas iš ten jau [...]

Share Button

Mokslinė konferencija „Arvydo Šliogerio filosofijos fenomenas“

Sliogeris

2014 m. spalio 27 dieną, pirmadienį, filosofo Arvydo Šliogerio 70-mečiui pažymėti kolegos ir mokiniai Vilniaus universiteto Mažojoje auloje surengė mokslinę konferenciją „Arvydo Šliogerio filosofijos fenomenas“ ir viešą vakarą Planetariume „Arvydo Šliogerio galaktika“. „Jubiliejus – tarsi asmeninė žmogaus šventė, tačiau mes jubiliejaus proga norėjome kartu grįžti prie A. Šliogerio filosofijos. Kokia ji yra, ką davė ir ką [...]

Share Button

Kultūra ir žiniasklaida: kokie jų santykiai šiandieniniame kontekste?

Armando_Massarenti

Spalio 27 d. į KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetą atvyksta žymus Italijos žurnalistas ir filosofas Armando Massarenti. Jis pasiryžęs atviroje paskaitoje „Media and Philosophy“ atskleisti, kaip dabartinėje politinėje situacijoje reikėtų vertinti kultūros ir žiniasklaidos santykį. A. Massarenti yra Sole-24Ore kultūrinio leidinio Domenica redaktorius, jis rašo apie skirtingus filosofijos ir mokslo aspektus, etiką ir politiką. Taip pat yra [...]

Share Button

Apokalipsė kine. Filosofinės prielaidos (video)

apokalipse-kine.filosofines-prielaidos

  Spalio 21 d. 18 val., Vilniaus Universitete, Teatro salėje (Universiteto g. 3, Vilnius) vyko diskusija, skirta Nerijaus Mileriaus knygai “Apokalipsė kine. Filosofinės prielaidos”. Dalyvavo: filosofas Gintautas Mažeikis, režisierė Giedrė Beinoriūtė, menotyrininkė Agnė Narušytė, kinotyrininkas Lukas Brašiškis ir pats knygos autorius, Nerijus Milerius. „Mileriaus atlikta nežanrinio kino analizė atskleidžia ne tik paties žanrinio kino formulę, bet ir jos [...]

Share Button

Filosofas Kristupas Sabolius: kad vaizduotė pagyvėtų, turime išmokti dozuoti technologijas

sabolius

Filosofas Kristupas Sabolius: kad vaizduotė pagyvėtų, turime išmokti dozuoti technologijas „Žmogui, kuris siekia pastovumo, kūrybiškumas yra pavojingas, nes reiškia kaitą. Todėl dažnai patys savyje nužudome kūrybiškumą“, – sako filosofas ir rašytojas Kristupas Sabolius. Jo teigimu, kūrybiškas yra tas, kuris nebijo keistis ir atsiverti naujoms perspektyvoms. Apie kūrybiškumą ir jo vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje bus kalbama jau [...]

Share Button

Ar žmogaus būtyje atsiranda toks nusiteikimas, kuriam pasidavęs jis yra pastatomas prieš patį Nieką?

10351886_10202692264963136_1685392172408784957_n

Taip gali įvykti ir iš tikrųjų įvyksta – nors ir gana retai – tik akimirkomis, pamatinėje baimės (Angst) nuotaikoje. Kalbėdami apie šią baimę, mes turime galvoje ne dažnai pastebimą baikštumą, kuris iš esmės sutampa su per dideliu polinkiu bijoti. Baimė skiriasi nuo bijojimo iš esmės. Mes visada bijomės vieno ar kito apibrėžto esinio, kuris mums [...]

Share Button

Savijautos, kad esi esinių visumos viduje

obuolys

Kad ir kokia atrodytų suskaldyta kasdienybė, ji visada, nors ir blyškiai, esinį įstato į „visumos“ vienybę. Net tada ir kaip tik tada, kai mes neesame tiesiogiai užsiėmę daiktais ir savimi, ši „visuma“ mus ir užgriūva. Pvz., tikrai nuobodžiaujant. Ji dar toli, kai mums galų gale nusibosta ši knyga ar koks spektaklis, anas užsiėmimas ar ta [...]

Share Button

Gyvenimas

33a1ccff2d4db8d88bd6b5d021496dbb

Gyvenimas panašus į rūmą, turintį begalę erdvių kambarių ir ankštų kamarėlių, aibę paprastų ir slaptų koridorių, girgždančių laiptų, troškių užkaborių, drėgnų pripelijusių rūsių ir voratinkliais apžėlusių palėpių. Vienos ertmės gyvenamos, kitos – jau apleistos, ištuštėjusios, negyvos, nuplėšytais sienų išmušalais nelyginant barbarų aukos kūnas su karančiais odos skivytais. Visur – kažkokie šešėliai, kažkokie šmėsčiojantys pavidalai, kurių akis [...]

Share Button

Naratologas Geraldas Prince’as (video)

Naratologija-Princ

2014 m. spalio 7-10 dienomis LEU Lituanistikos fakultete paskaitas skaitė Geraldas Prince’as – Pensilvanijos universiteto (JAV) profesorius, moderniosios prancūzų literatūros tyrinėtojas, vienas žymiausių pasaulio naratologų, daugelio knygų ir straipsnių, skirtų pasakojimo teorijai, autorius (A Grammar of Storries, Narratology: The Form and Functioning of Narrative, A Dictionary of Narratology, Narrative as Theme ir kt.). Paskaitos asinchroniškai verčiamos [...]

Share Button

Industrinis stiklo karoliukų žaidimas (Video)

Lyva-Peleckis

2014 m. spalio 6 d., pirmadienį, LUNI organizavo susitikimą su neseniai išleistos knygos „Žaidimas“ autoriais Algimantu Lyva ir Mindaugu Peleckiu. Ar gali du virtualūs kūrėjai kartu parašyti knygą? Ar gali bendradarbiauti du rašytojai, kurie niekada nebuvo susitikę? Gali – atsako knygos „Žaidimas“ autoriai, vadinantys savo kūrinį „literatūrine anomalija“, „kompasu dideliems vaikams“ ir „industriniu stiklo karoliukų žaidimu“. Knyga [...]

Share Button

Gestas ir moterų kinematografas (Chantal Anne Akerman, Agnès Varda)

Mergina

Ch. A. Akerman filmas „Žana Dilman, Prekybos krantinė 23,1080 Briuselis“ („Jeanne Dielman, 23 Quai du Commerce, 1080 Bruxelles“, 1975) kupinas buitinių garsinių vaizdų – žingsnių aido, puodų skambesio, vandentiekio kriokimo, iš dujinės viryklės sklindančio ugnies šniokštimo, arbatinio švilpimo, kavamalės ūžesio, durų, langų girgždesio, kosėjimo, patalynės kedenimo, sagstomų drabužių sagų šiugždenimo, durų skambučio zvimbimo. Šviesos įjungimas, [...]

Share Button

Tomas Venclova: Kaip skaityti eilėraštį (8)

Tomas-Venclova-Video

Jeilio (Yale) universiteto profesorius Tomas Venclova yra poetas, vertėjas, eseistas. 1977 m. Česlovo Milošo kvietimu išvyko dėstyti į Berklio universitetą (JAV, Kalifornija), ten ir pasiliko. Kursas dėstomas lygiai toks kaip ir Jeilyje tik lietuvių kalba. Profesorius remiasi Romano Jakobsono, Greimo, Jurijaus Lotmano ir kitų autorių darbais, taip pat savo perleista knyga „Собеседники на пиру“ bei 1985 [...]

Share Button

Sensomotorinių saitų irimas P. Pasolini’o kinematografe

1

„Pavydėjau žmonėms, turintiems Dievą, į jį jie galėjo tvirtai įsikabinti, o aš … teturėsiu „akis kad verkčiau“.“ (Georges Battaile. Dangaus žydrynė) Sensomotorinių saitų yrimą demonstruoja du skirtingi to paties režisieriaus P. Passolini’o filmai : „Evangelija pagal Matą“ („Il Vangelo secondo Matteo“), sukurta 1964 metais ir dedikuota popiežiui Jonui XXIII, ir „Salo, arba 120 Sodomos dienų“ (Salò o le [...]

Share Button

Tomas Venclova: Kaip skaityti eilėraštį (7)

venclova-video

Jeilio (Yale) universiteto profesorius Tomas Venclova yra poetas, vertėjas, eseistas. Gimė Antano Venclovos, LSSR himno autoriaus šeimoje. 1977 m. Česlovo Milošo kvietimu išvyko dėstyti į Berklio universitetą (JAV, Kalifornija). Tais pačiais metais jam buvo atimta sovietinė pilietybė. Čia pateikiama septintoji profesoriaus paskaita, iš 10-ies numatytų ciklo. Kursas dėstomas lygiai toks kaip ir Jeilyje tik lietuvių kalba. Paskaitos [...]

Share Button

Tomas Venclova: Kaip skaityti eilėraštį (6)

Tomas-Venclova-Video

Poeto, vertėjo, eseisto, JAV Jeilio (Yale) universiteto profesoriaus Tomo Venclovos šešta viešoji paskaita, iš 10-ies numatytų. Kursas dėstomas lygiai toks kaip ir Jeilyje tik lietuvių kalba. Profesorius remiasi Romano Jakobsono, Greimo, Jurijaus Lotmano ir kitų autorių darbais, taip pat savo perleista knyga „Собеседники на пиру“ bei 1985 metais apginta disertacija. Pasitelkiant įvairiausius tekstus analizei, skaitant juos [...]

Share Button

Nerijus Milerius: Apokalipsė kine. Filosofinės prielaidos (audio)

Milerius

Susitikimas su filosofu Nerijumi Mileriumi Meno Avilio Mediatekoje. Po Chriso Markerio filmo “La Jetee” peržiūros vyko diskusija. Šiais metais išleista Nerijaus Mileriaus monografija “Apokalipsė kine. Filosofinės prielaidos” pasitarnavo savotišku atspirties tašku diskusijai ir filmo interpretavimui. Plėsdamas žanrinius ir regioninius dėmenis, Milerius dėmesį atkreipia ir į Europos, Azijos šalių, ir į holivudinius blockbusterius, bei nekonvencinį kiną. Chriso Markerio [...]

Share Button

LDK politinė mintis ir jos aktualumas šiandien (audio)

LDK-Kuolys

LEU Filosofijos katedra ir LEU IF Filosofinė draugija „Eidos“ 2014 m. spalio 1 d. pakvietė į Dariaus Kuolio paskaitą „LDK politinė mintis ir jos aktualumas šiandien“. Darius Kuolys – humanitarinių mokslų daktaras, VU Filologijos fakulteto docentas, kultūros istorijos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas, straipsnių politikos, kultūros, socialinių procesų Lietuvoje temomis autorius. Lektorius dalinasi jį maloniai nustebinusiais atradimais tiriant Lietuvos [...]

Share Button