Arche (sen. gr. ἀρχή – ‘pradžia, principas’)

Tikrove, ir ką graikų filosofai vadina Arkhe, pirmuoju pradu, ne tik ankstesniu už kalbą, bet savaip įgalinančiu netgi pačios kalbos duotį, pirmesnę už kalbos ženkliškumą, reikšmiškumą, prasmiškumą ar signifikacinę galią, todėl netgi pačioje kalboje sudarančią tą sluoksnį, kuris būdamas kalbos pamatu lieka bekalbis, būdamas ženklo substratu pats nieko neženklina, būdamas reikšmės nešėju pats yra bereikšmis, būdamas prasmės šaltiniu pats yra beprasmis, būdamas signifikanto terpe pats nenukreiptas į jokį signifikatą, įgalindamas bet kokį žmogiškumą pats pavaldus tik paslaptingiems absoliutaus nežmogiškumo ritmams ir lieka nesužmogintas net absoliučioje ir vienintelėje žmogiškumo terpėje – kalboje, būdamas abejingas kalbos „turiniui“ ir savaip nubraukdamas skirtumą /…/.

[Šliogeris A. Filosofijos sugrįžimas. Vilnius: Baltos lankos. 2009. P. 369]