Blyksnis ir prasmė

Blyksnis gali atvesti į filosofinę būseną, į mąstantį atvirumą pasauliui, vadinasi, į akylesnį, daiktų esmę ir tiesą atskleidžiantį regėjimą. Tačiau blyksnis iš pradžių apakina ir bloškia žmogų į tuštumą. O į tą tuštumą gali įsiveržti įvairiausi fantomai ir absurdiškiausios fantasmagorijos. Vienus šešėlius gali išstumti kiti, vienokius simbolius – kitokie. Kasdienę sąmonę gali išstumti kliedinti, šiuolaikiškiau tariant, ideologinė sąmonė.

blyksnis

Blyksniai ištinka ne tik filosofą. Jie ištinka ir menininką, ir tikintįjį, ir mokslininką, ir pranašą. Galima spėti, kad tokie lūžiai įvyksta kiekvieno žmogaus gyvenime. Aš sakau „galima spėti“, nes mes to nežinome – dauguma žmonių mums to nepasako. Bet labai tikėtina, kad kasdienybės pasaulis susvyruoja ir tampa nerealus daug kam. Tačiau toli gražu ne visiems blyksnis tampa keliu į aiškesnį pasaulio supratimą. Ištikti blyksnio ir lengvumo, vieni apskritai nusisuka nuo pasaulio, siekia „išsigelbėti nuo kančių“, ištirpti tuštumoje, taigi pasilikti pirmapradžiame blyksnio aklume. Kiti blyksnio atvertą tuštumą užpildo magiškais simboliais ir keisčiausiais sielos regėjimais. Treti, siekdami sugrįžti į blyksnio suteiktą palaimą, ieško būdo, kaip dirbtinai sukelti tą lemtingą, tačiau netikrą lūžį. Tada išradinėjamos įvairiausios blyksnio „darymo‘ technikos ir technologijos, pradedant ekstrasensų magija, baigiant alkoholiu ir narkotikais.

Visais tokiais atvejais blyksnis suvokiamas ne kaip at-sakymas pasauliui, vadinasi, ir atsakomybė už jį, o kaip pasaulio atsi-sakymas, vadinasi, jo išsižadėjimas.

Filosofo kelias kitoks. Jis nepasilieka apakime ir tuštumoje. Bet, svarbiausia, jis neišsižada pasaulio. Jis žengia antrąjį žingsnį: jis pradeda mąstyti ir matančio mąstymo keliu sugrįžta į pasaulį, tačiau dabar jau prie pačių daiktų.

Kad mąstytum kuo aiškiau, reikalinga kalba, nes nėra mąstymo be kalbos, nors esama kalbos be mąstymo. Ir štai tas kelias, kuriuo eidamas filosofas mokosi mąstyti tai, kas atsitiko blyksnio akimirką, Platono ir vadinamas paideia, pripratimu. Išties prie keistos realybės, atsivėrusios visai netikėtai, reikia priprasti, reikia ją prijaukinti. Juk blyksnis atveria bereikšmę realybę, o paideia, kaip mąstymas, į ją įdeda naujas, nekasdienes reikšmes. Negana to, blyksnis atveria ne tik bereikšmę, bet ir beprasmę realybę: juk kasdienybė prasmę ir tapatina su „naudingomis“ daikto reikšmėmis. Tačiau patys daiktai kaip transcendencijos fenomenai yra giliausios prasmės šaltinis. Tik transcendencija išties įprasmina žmogaus buvimą. Žmogui nelemta pačiam „pasidaryti“ prasmę: jis ją gali gauti tik kaip transcendencijos dovaną. Kadaise šią dovaną žmonės vadino Dievo malone. Filosofinėje būsenoje esantis žmogus ištiesia rankas, kad šią dovaną priimtų.

[Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P.117, 118]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code