Malda

Malda

Malda parodo žmogaus, nublokšto į savo neatšaukiamą baigtinumą, ribas. Jis išreiškia žmogaus nuolankumą absoliučios transcendencijos akivaizdoje. Melsdamasis žmogus prašo Dievo malonės, kad jam būtų duota, atverta, leista tai, ko jis negali padaryti savo jėgomis. Per maldą žmogus įsisąmonina savo priklausomybę nuo transcendentinės būties, laisvai priimdamas tragišką įtampą tarp savo beribių norų ir ribotų galimybių. Maldoje žmogus kaip sąmoningas asmuo kreipiasi į transcendenciją kaip asmenį. Kaip tik per maldą akivaizdžiai atsiskleidžia krikščioniškasis transcendencijos įasmeninimas, vadinasi, ir sužmoginimas, religinį transcendencijos vaizdinį aiškiai skiriantis nuo filosofinio. Išryškėja krikščioniškosios metafizikos dvilypumas: kiek ji grindžiama religija, tiek praranda savo grynumą, nes ją persmelkia antropomorfiniai simboliai, ir transcendencija tampa pernelyg kasdieniška, net pernelyg familiari, prarasdama savo absoliutumą ir nelygstamumą. Tačiau panirusiam į kasdienybę žmogui ne teorinė žiūra, o būtent malda yra patikimiausias ir suprantamiausias būdas atsiverti transcendencijai.

[Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 244]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code