Meilė

Meilės didžiulę svarbą mirtingajam ir jo santykiui su Dievu bei pasauliu yra nusakęs dar apaštalas Paulius. Jo himnas meilei yra toks gražus ir iškalbingas, kad sunku susilaikyti jo nepacitavus: “Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visus slėpinius ir visą mokslą, jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. (…) taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.“ (1 Kor 13, 1-8, 13)

Kodėl meilei skiriamas toks didžiulis dėmesys ir net pats Dievas yra vadinamas meile? Jokioje kitoje pasaulio religijoje, jokioje kitoje kultūroje meilė neužima tokios lemtingos vietos, kaip krikščionybėje. Tačiau svarbiausia ne tai. Svarbiausia, kad krikščionybė meilei suteikia visiškai naują ir pagonybei bei jos nuolatinio reiškimosi vietai – trivialiajai kasdienybei – netikėtą, net priešingą prasmę. Elementariausias meilės lygmuo yra grynai gamtinis, galėtume tarti – biologinis; tai visoms gyvoms būtybėms įgimtas giminės pratęsimo instinktas, taip pat elementariai, kaip magnetas geležį, traukiantis vieną prie kito skirtingų lyčių padarus. Erotinė meilė, būdinga tik žmogui, šį instinktą paverčia aistra, nukreipta ne į priešingos lyties individą apskritai, bet į konkretų individą, jį išskirdama iš rūšinio lyties anonimiškumo. Taigi erotinėje meilėje jau pasirodo neryškūs individualumo ženklai. Bet krikščionybė meilę atitraukia nuo lyčių biologinių santykių ir net nuo erotikos ir paverčia ją išties metafiziniu jausmu.

Kodėl ir kokia jos prasmė?

Meilė yra labiausiai išskiriantis ir labiausiai individualizuojantis jausmas. Krikščioniškai suprantama meilė ir yra ne kas kita, kaip žmogaus atvirumas ne tik kito žmogaus (nors visų pirma jo), bet ir apskritai kiekvieno daikto unikalumui, vienkartiškumui, nepakartojamumui.

Meilę galima pavadinti individualizacijos principu, virtusiu aistra. Štai kodėl meilės intuicija neatskiriama nuo Dievo kaip substancinio individo vaizdinio. Iškeldamas meilę net aukščiau už tikėjimą, apaštalas Paulius netiesiogiai pasako, kad meilė yra žmogaus kaip asmens santykis su vienatiniu, išskirtiniu, vieninteliu Dievu, su absoliučiu, mylinčiajam niekuo nepakeičiamu, nelygstamu individu. Kita vertus, kai sakoma, kad Dievas yra meilė, irgi turimas galvoje ne kažkoks savyje uždaras jausmas apskritai, o meilė pasauliui kaip individualiam kūriniui ir kaip individualių formų karalystei. Dievas myli pasaulį kaip menininkas savo kūrinį – unikalų, vienintelį, nepakartojamą. Taigi meilė yra pozityvus metafizinis jausmas, teigiantis individualią būtį ir įtvirtinantis jos teisę būti sau pačiai, vadinasi, jos transcendentiškumą.

[Šliogeris, A. Transcendencijos tyla. Vilnius: Margi raštai. 2011. P. 244-246]