Nemeluoti sau ir kitiems

The Stranger, by Luchino Visconti

Kas yra realybė? Kas mūsų pasaulyje realiau už žmogaus gyvenimą? Kas galėtų atkurti jį tiksliau už realistinį filmą? Kokių reikia sąlygų, kad toks filmas būtų įmanomas? – tai keli iš daugybės klausimų, kurie sukosi mano galvoje, žiūrint 1967-aisiais metais sukurtą italų režisieriaus Lucino Visconti A. Camus romano „Svetimas“ ekranizaciją. Mano nuomone, šis atrodo neįgyvendinamas uždavinys – atkurti romaną filme, stebėtinai režisieriui pavyko. Filmas buvo filmuojamas Afrikoje. Režisierius skyrė ypatingą dėmesį detalėms. Viename epizode Marcello Mastroianni, vaidinantis pagrindinį veikėją, eina paplūdimiu, nusėtu gėlėmis. Visos tos lelijos buvo atsisiųstos iš Paryžiaus, nes Visconti reikalavo kaip tik tos rūšies gėlių. Šis režisieriaus perfekcionizmas pasireiškia ir tiksliai perteikiant pagrindinę A. Camus romano „Svetimas“ mintį, nuosekliai, pedantiškai perpasakojant veiksmo siužetą, kas ir lėmė šitokį filmo ir romano susiliejimą, jų tapatumą. Filmą pažiūrėti rekomenduočiau žmogui, neskaičiusiam šios knygos. Vaizduojama tema yra aktuali ir šiuolaikiniam, dabar gyvenančiam žmogui, kuris lygiai taip pat, kaip ir pagrindinis herojus Merso, dažnai yra kamuojamas beribės beprasmybės jausmo, lydimo tuštumos pojūčio, kuriam garsus psichoterapeutas ir filosofas V. E. Frankl‘is yra suteikęs egzistencinio vakuumo terminą, o prancūzų rašytojas ir filosofas A. Camus šį reiškinį įvardino Absurdo sąvoka. Absurdas Camus kūryboje apima ne tik pasaulio iracionalumą ar vienybės poreikio priešprieša. Absurdą, anot filosofo, patyria kiekvienas žmogus. Žmogus yra priverstas save susieti ir lyginti su pasauliu. Dėl to visuomet atsiranda plyšys, skilimas – Absurdas. V. E. Frankl‘is savo straipsnyje „Der Mensch vor der Frage nach dem Sinn“ egzistencinio vakuumo plitimą paaiškina, pasitelkdamas formulę: „kitaip nei gyvūnui, instinktas žmogui nebesako, ko jam reikia, kitaip nei ankstesnių laikų žmogui, tradicija jam nesako, ką jis privalo, – galų gale, regis, jis apskritai nežino, ko iš tikrųjų nori. Todėl arba nori tik to, ką daro kiti, – štai jums konformizmas, arba daro tik tai, ko iš jo nori kiti, – štai jums totalitarizmas.“[1] Šį fenomeną, anot psichoterapinės teorijos kūrėjo, paaštrina ir sąžinės konfliktai, bei vertybių susidūrimas. Jo nuomone, iš tiesų žmogiška ne tik kelti klausimą apie gyvenimo prasmę, bet ir abejoti tokia prasme. Neįmanoma pateikti žmogui prasmės, ją reikia jam pačiam atrasti. Prasmės neįmanoma sukurti. „Prasmę ne tik reikia, bet ir galima atrasti; čia žmogaus vedlys yra sąžinė. Sąžinė – tai prasmės organas. Ją galima apibrėžti kaip gebą suvokti ypatingą ir nepakartojamą bet kurių aplinkybių prasmę,“ – rašo V. E. Frankl‘is.[2] Taigi prasmė kaskart yra konkreti konkrečių aplinkybių prasmė. Tai – „akimirkos reikalavimas“, adresuotas konkrečiam asmeniui. Kaip nepakartojamos bet kurios aplinkybės, taip nepakartojama ir kiekviena asmenybė. Ir romanas, ir filmas, prasideda tuo, kad pagrindinis veikėjas MersoAlžyro keliauja į savo mamos laidotuves. Merso ją buvo atidavęs į senelių prieglaudą. Dažnai skamba, tiek filme, tiek romane, jo tariama frazė: „Juk aš nesu kaltas“. Jis tarsi teisinasi, tačiau išties tik konstatuoja faktus, kratydamasis atsakomybės: neturėjęs pinigų samdyti motinai slaugės, o be to, jie jau senokai nebeturėję, ką vienas kitam pasakyti ir jiems drauge būti būtų buvę nuobodu. Jau šie santykiai labai aiškiai atspindi pirminį susvetimėjimą su pačiu artimiausiu žmogumi. Laidotuvėse jis nenori paskutinį kartą pažvelgti į motiną ir atsisveikinti su ja, todėl atsisako, kad karstas būtų atidengtas. Aplinkiniai demonstratyviai išreiškia nesupratingumą ir nepritarimą šiam jo poelgiui. Aš, kaip žiūrovė ir skaitytoja, bandau suprasti, galbūt išteisinti herojų: juk karste jau nebėra jo motinos, karste – tik jos kūnas. Panašu, kad Merso kaltę jaučia tik prieš savo viršininką. Įstaigoje daug darbo, o jam tenka pasinaudoti atostogų dienomis. Tarsi girdime nebylų darbdavio priekaištą. Paliečiama socialinė – darbdavio ir samdomojo darbuotojo santykių problema, aktuali ir nūdienai. Po laidotuvių, jau kitą dieną Merso linksminasi paplūdimyje su buvusia bendradarbe Mari. Jis bėga nuo realybės, tokiu būdu vis labiau susvetimėdamas ir pats su savimi. Jo žodžiais tariant, niekas nepasikeitė: ir toliau šviečia saulė, banguoja jūra, aplinkiniai, kaip ir kiekvieną dieną, paskendę kasdienybės paviršiuje. Gamtos abejingumas priešpastatomas individualiai žmogaus būčiai. Taikliai perteikiamas Merso atskirties jausmas nuo aplinkos. Jo elgesys vėliau nuodugniai aptariamas, interpretuojamas ir „linksniuojamas“ tardytojo, advokato, kaimynų ir kitų žmonių teismo posėdžio salėje, kurioje jis teisiamas už arabo nužudymą. Tačiau, šalia aprašomų faktų ir įvykių, labai svarbu įsijausti, „užsikrėsti“ pačio veikėjo vidine būsena. Kad ir kaip paradoksaliai atrodo pasakojama istorija, Merso yra atviras ir nemeluoja, jis tiesmukai kalba. Kalba taip, kaip išties atrodo jam. Kalėjimo vienutėje, jis prisipažįsta advokatui, kad senokai neanalizavo savo jausmų, vidinio savęs, todėl nelabai sugeba įvardinti tai, ką jaučia. Filme ir romane kartais užsimena, kad kažkada ir jis turėjęs svajonių, kurios dingo, kai teko jam nutraukti studijas. Merso – žmogus neturintis vilties, gyvenimo tikslų. Tiek filmas, tiek romanas, iškelia vertybių krizę. Su Mari jis planuoja susituokti, bet ne iš meilės, o todėl, kad Mari to nori. Nihilistinę jo poziciją išreiškia požiūris į pačią meilę. Kai Mari jo paklausia, ar jis myli ją, atsako trumpai: „Ne“. Santuoka neatrodo jam svarbus įvykis. Toks atvirumas glumina. Tačiau, aš kaip filmo žiūrovė, labai abejoju, ar Merso išties nemyli Mari. Veikiau jis pats nesuvokia savo jausmų. Psichiatrijoje egzistuoja diagnozė aleksitimija. Dar kitaip šį reiškinį galima pavadinti „aklumu jausmams“. Kai kurie žmonės nesugeba žodžiais įvardyti savo ir kitų žmonių jausmų. Jausmai būna slepiami giliai viduje. Dabar vis dažniau prabylama apie emocinio intelekto svarbą, kuris apibrėžiamas kaip sugebėjimu suvokti emocijas, sulyginti emociškai susijusius jausmus, suprasti informaciją, kurią užkoduoja emocijos. Peršasi išvada, kad pagrindinis herojus yra kamuojamas šio sutrikimo. Merso neskirsto žmonių nei į gerus ir/ar blogus. Jis niekaip nevertina savo kaimyno, kuris neprideramai elgiasi su savo augintiniu. Jis neteisia kaimyno – sandėlininko, anot kvartalo gandų, besiverčiančiu sutenerio darbu, švelniai tariant – „peštuko“ kumščiais šventinančiu viską, kas tik po ranka papuola. Merso neatsisako būti jo draugu, kai šis jam pasiūlo. Nors, kaip pats konstatuota, jam tas pats, tačiau Reimono, atrodo jo draugystė yra svarbi. Neatsisako ir parašyti jo vardu laiško, skirto Reimono primityviam kerštui įgyvendinti. Mano požiūriu, tiek romanas, tiek pats filmas, paliečia dar labai svarbias dvi problemas, abstrakčiai apimančias mirties ir tikėjimo temas. Jei žiūrime šį filmą nesuinteresuoto stebėtojo žvilgsniu, neutraliai, prieš akis atsiveria išties absurdo teatras, kuris skatina susimąstyti: Ar žmonių teismas turi teisę pasmerkti, nuteisti žmogų mirties bausme? Kokias funkcijas gali ir privalo atlikti žmonių teismas? Ar yra riba, kurios peržengti žmonių teismas neturėtų? Ar, pasmerkdami kitą myriop, neperžengiame savų ribų ir neperimame Dievo visagalybės? Ar žmogus turi teisę kvosti kitą žmogų tardant, kaip jis jaučiasi? Ar kiekviename iš mūsų slypi „mirties bausmės“ genas?“; „Ar žmogus turi teisę kitam žmogui „piršti“ tikėjimą Dievu? Primygtinai reikalauti iš jo, versti, liepti ir nurodyti jam, kuo tikėti? Kad jis tikėtų taip, kaip „tiki visi“? Primygtinai „agituoti“ tikėjimą, tarsi priklausymą kokiai nors partijai?“ Mirtininkų kameroje Merso aplankęs kapelionas paklausė jo: „Vadinasi, jūs niekuo netikite ir gyvenate mintimi, jog su mirtimi viskas baigiasi?“ „- Taip,“ – atsakė šis jam. Kapelionui sunku buvo suvokti, jam teliko tik atsisėsti ir nuleisti galvą. Jo nuomone, žmogui tokios mintys turėtų būti nepakeliamos.[3] Tiek romane, tiek filme paliečiama taip pat senatvės tema, pagyvenusių žmonių gyvenimo sąlygos, jų santykiai su pasauliu. Įvairūs filosofai, sociologai teigia, kad žmonės, išgyvenantys tuštumos jausmą turi didelį pilnatvės alkį. Filmas skatina susimąstyti, ką reikėtų keisti mūsų visuomenėje, kad žmogus neatsidurtų šitokioje beviltiškoje situacijoje, į kurią pateko Merso? Camus kūryba atkreipia mūsų dėmesį į visuomenės normų ir įstatymų primetimą žmogui, pabrėžia buvimą savimi, parodo, kad žmogus yra atsakingas už savo poelgius ir visų pirma atsakingas sau ir prieš save. Merso laikysena atspindi jo drąsą ir orumą: „Aš kaltas, aš ir užmokėsiu – niekas negali reikalauti iš manęs daugiau. /…/ Bet aš esu tikras savimi, tikras viskuo /…/ tikras tuo, kad gyvenu ir kad tuoj ateis mirtis.“[4] Mano supratimu, tikras iššūkis ir didžiulis pasiekimas žmogui yra KITĄ visada priimti kaip KITĄ. Tai nėra paprasta ir lengva. Tačiau šito mus moko šis filmas ir knyga.

Klausimai, kuriuos pateikčiau savo klausytojams, rekomenduodama žiūrėti šią filosofinio romano ekranizaciją. 

Mano požiūriu, tiek romanas, tiek pats filmas paliečia dvi labai svarbias problemas, abstrakčiai apimančias mirties ir tikėjimo temas. Todėl pirmieji du klausimų blokai būtų šie:

  1. Ar mirties bausmė atitinka moralės normas, ar ji yra teisinga ir priimtina bausmės forma, mažinanti nusikalstamumo lygį? Ar krikščionybė yra suderinama su mirties bausme? Ar mirties bausmė yra suderinama su demokratinės valstybės principais?
  2. Ar žmogus turi teisę kitam žmogui „piršti“ tikėjimą Dievu? Primygtinai reikalauti iš jo, kad jis tikėtų? Tikėtų taip, kaip „tiki visi“? Primygtinai „agituoti“ tikėjimą, tarsi priklausymą kokiai nors partijai?

Kiti iškelti klausimai:

3. Ar žmogus turi teisę nurodyti kitam žmogui, ką ir kaip jis privalo jausti ir jaustis?

4. Ar įmanoma papasakoti realybę? Atpasakoti taip, kaip „viskas buvo“? Ar papasakoti „pliki, nuogi“ faktai išties išreiškia, atspindi tikrovę?

  1. Ką reiškia nemeluoti sau? Ką reiškia būti autentišku žmogumi? Kokią kainą sumokėjo Merso būdamas savimi, iki galo išlikdamas sąžiningu prieš save ir aplinkinius? Kodėl liko nesuprastas kitų?

 

Autorė: Živilė Filmanavičiūtė


[2]  Ten pat.

[3] Baranova J. Vilnius: Filosofinės etikos chrestomatija XI – XII kl.// A. Camus.  Svetimas. Vilnius: Alma litera. P. 132

[4] Baranova J. Vilnius: Filosofinės etikos chrestomatija XI – XII kl.// A. Camus.  Svetimas. Vilnius: Alma litera. P. 133, 134

 

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code