Pradžiai: 4 dienos per savaitę, 4 valandos per dieną

Taigi, vėl pasirodė vobliai, siūlantys tai, kas turėjo būti kitas žingsnis jų programoje netgi XX a. 3-iajame dešimtmetyje: 16 valandų darbo savaitę. („4 dienos per savaitę, 4 valandos per dieną.“) vėlgi, iš pažiūros tai atrodo visiškai nerealistiška, netgi beprotiška. Bet ar kas nors atliko galimybių studiją? Juk ne kartą buvo pademonstruota, kad žymus dirbamų valandų gabalas Amerikoje yra iš tiesų reikalingas tik tam, kad būtų kompensuotos problemos, kurias sukelia tai, jog amerikiečiai per daug dirba. (Pagalvokite apie tokius darbus, kaip visą parą kepamų picų išvežiotojas ar šunų prausėjas, arba moteris, savaitiniuose darželiuose besirūpinančiais vaikais tų moterų, kurios turi dirbti vakarais, kad prižiūrėtų vakarais dirbančių verslininkų vaikus… Jau neminint begalinių valandų, kurias specialistai praleidžia kuopdami emocinę ir fizinę persidirbimo žalą, sužeidimų, savižudybių, žudikiškų šėlavimų, vaikų nuraminimui skirtų vaistų gamybos…)

Taigi, kurie darbai yra iš tiesų reikalingi?

Na ką gi, pradžiai yra daugybė darbų, kuriems išnykus, beveik visi sutiktų, kad žmonija tik išlošė. Pagalvokite apie telefoninės rinkodaros darbuotojus, visureigių limuzinų gamintojus ar, jei jau apie tai kalbame, korporacijų teisininkus. Taip pat galėtume panaikinti visą reklamos ir viešųjų ryšių industriją, atleisti visus politikus ir jų padėjėjus bei visus, nors kiek susijusius su sveikatos draudimo kompanijomis, ir dar net nepriartėtume prie esminių socialinių funkcijų. Reklamos eliminavimas taip pat sumažintų nereikalingų produktų gamybą, transportavimą ir pardavimą, kadangi apie prekes, kurių žmonės iš tiesų nori ir kurių jiems reikia, vis tiek bus sužinota. Radikalios nelygybės panaikinimas reikštų, kad mums nebereikėtų paslaugų daugelio iš tų milijonų žmonių, kurie dirba durininkais, apsauginiais, kalėjimų sargais ar greito reagavimo komandose, jau nekalbant apie kariškius. Po to jau turėtume imtis tyrimų. Finansininkai, draudėjai ir investicijų bankininkai visi iš esmės yra parazitinės būtybės, bet tuose sektoriuose gali būti ir kokių nors naudingų funkcijų, kurių negalėtų pakeisti programinė įranga. Apskritai, gali būti, kad aptiksime, jog identifikavus darbą, kurį tikrai reikia atlikti, kad būtų palaikomas patogus ir ekologiškai tvarus gyvenimo lygis, ir perskirsčius valandas, gali paaiškėti, jog voblių programa – visiškai realistiška. Ypač jei turime omenyje, jog niekas nebūtų verčiamas nustoti dirbti po keturių valandų, jei to pats nenorėtų. Daugybei žmonių jų darbas tikrai patinka labiau, nei per dienas drybsoti nieko neveikiant (štai kodėl kalėjimuose kaliniai baudžiami atimant iš jų teisę į darbą) ir, eliminavus nesibaigiančius pažeminimus ir sadomazochistinius žaidimus, kurie neišvengiamai kyla iš hierarchinių organizacijų, būtų galima tikėtis, kad tokių žmonių padaugėtų. Gali netgi paaiškėti, kad niekam ir nereikia dirbti ilgiau, nei jie patys nori.

Ištrauka: David Graeber. Anarchistinės antropologijos fragmentai. Vertė V. Bachmetjevas. Hubris. 2020. P. 89-91