Etnocentrizmas

Kultūrų skirtingumą žmonės retai, kada laikė tuo, kuo jis yra: natūraliu fenomenu, tiesioginių ar netiesioginių ryšių tarp visuomenių pasekme; jiems tai veikiau atrodė kažkaip išsigimėliška ar skandalinga.

Seniausias požiūris, kuris remiasi solidžiu psichologiniu pagrindu, nes kiekvienas iš mūsų linkstame jį deklaruoti, kai patenkame į netikėtą situaciją – tai paprasčiausių moralinių, religinių, estetinių kultūros formų, labiausiai nutolusių nuo tų, su kuriomis save tapatiname, atmetimas. „Laukinių papročiai“, „tai nemūsiška“, „tai neturėtų būti leidžiama“ ir t. t. – yra grubi reakcija, išreiškianti tą patį šiurpulį, tą pasibjaurėjimą, susidūrus su svetimais gyvenimo, tikėjimo ar mąstymo būdais. Taip Antikoje visa, kas nebuvo kilę iš graikų kultūros (paskui – graikų-romėnų), buvo vadinama žodžiu „barbaras“. Vakarų civilizacija vėliau vartojo terminą „laukinis“ ta pačia prasme. O po šiais epitetais slepiasi tas pats vertinimas: galimas dalykas, kad žodis „barbaras“ etimologiškai yra susijęs su chaotiška, neaiškia paukščių giesmės artikuliacija, kuri priešpastatoma reikšmingai žmonių kalbai, o „laukinis“, taip sakant, „laikų žmogus“ irgi yra tam tikra nuoroda į gyvulių pasaulį, priešpastatant jam žmogiškąją kultūrą. Abiem atvejais atsisakoma pripažinti patį kultūrų skirtingumo faktą, bevelijama išmesti už kultūros ribų, atgal į gamtą visa tai, kas neatitinka mums įprastų gyvenimo normų.

Dėl šio naivaus, bet daugelio žmonių sąmonėje giliai įsišaknijusio požiūrio neverta ilgai diskutuoti, užteks pasakyti, kad jame glūdi reikšmingas paradoksas. Toks požiūris, kurio vardan „laukiniai“ (arba visi, kuriuos nusprendžiama tokiais laikyti) atskiriami nuo žmonijos, kaip tik ir yra pats ryškiausias ir būdingiausias pačių laukinių bruožas. Juk iš tiesų žinoma, kad žmonijos sąvoka, apimanti, neatsižvelgiant į rasę ar civilizaciją, visas žmonių giminės formas, yra atsiradusi vėlokai ir mažai tepaplitusi. Netgi ten, kur ji, rodos, yra pasiekusi savo išsivystymo viršūnę, nėra jokių garantijų – tai įrodo naujųjų laikų istorija – kad ji apsisaugojusi nuo dviprasmybių ir atžangos. O daugybei žmonių giminės grupuočių ši sąvoka tūkstantmečiais, atrodo išvis neegzistavo. Žmonija joms baigiasi sulig genties, kalbinės grupės, kartais net kaimo riba; negana to, dauguma vadinamųjų primityvių bendruomenių save apibrėžia žodžiu, reiškiančiu „žmonės“ (arba kartais ir subtiliau – „gerieji“, „dorieji“ „tikri“), tuo būdu leisdamos suprasti, kad kitos gentys, grupės ar kaimai neturi teigiamų (ar net išvis žmogiškų) savybių ir juos geriausiu atveju sudaro „blogieji“, „piktieji“, „beždžionės“ arba „glindos“. Neretai prieinama iki to, kad iš svetimojo atimami ir šie menkiausi realūs bruožai, paverčiant jį tiesiog „vaiduokliu“ ar „šmėkla“. Taip susiklosto kurioziškos situacijos, kai du pašnekovai duoda vienas kitam žiaurų atkirtį. Didžiosiose Antilų salose, praėjus keleriems metams po Amerikos atradimo, tuo metu, kai ispanai siuntinėjo komisijas ištirti, ar vietiniai gyventojai turi sielą, pastarieji stengėsi paskandinti baltuosius belaisvius, norėdami po ilgų stebėjimų išsiaiškinti, ar jų lavonai pūva, ar ne.

Ši keista ir kartu tragiška istorija puikiai iliustruoja kultūrinio reliatyvizmo paradoksą: jau vien siekdami įteisinti kultūrų ir papročių diskriminaciją, susilyginame su tais, kurių nenorime pripažinti. Nelaikydami žmonėmis tų, kurie mums atrodo patys „tikriausi“ laukiniai arba barbarai, tik perimame vieną būdingiausių jų požiūrių. Barbaras – tai visų pirma tas, kuris tiki barbariškumu.

Žinoma, didžiosios žmonijos filosofinės ir religinės sistemos – budizmas, krikščionybė ar islamas, stoikų, Kanto ar Markso doktrinos – tolydžio sukildavo prieš šią klaidingą nuomonę. Tačiau paprastas pareiškimas, kad iš prigimties visi žmonės lygūs ir turi sugyventi broliškai, neatsižvelgiant į rasinius ar kultūrinius skirtumus, truputį klaidina protą, kadangi nepaiso akį rėžiančių faktinių skirtumų, nes nepakanka pasakyti, kad ne tai sudaro problemos esmę, jei žmogus nori teoriškai ir praktiškai įgyti teisę elgtis taip, tarsi tų skirtumų nebūtų. Ir antrosios UNESCO deklaracijos apie rasių problemas preambulėje teisingai pastebima, jog tai, kad egzistuoja rasės, eiliniam žmogui įrodo „jo tikėjimas savo paties akimis, kai jis pamato afrikietį, europietį, azijietį ir Amerikos indėną kartu“.

Visų garsiųjų Žmogaus teisių deklaracijų stiprybė ir kartu silpnoji vieta yra tai, kad jos skelbia idealą, dažnai pamirštantį, jog iš tikrųjų žmogaus prigimtis atsiskleidžia ne abstrakčioje žmonijoje, o tradicinėse kultūrose, kur didžiausios revoliucinės permainos palieka nepakeistas ištisas tų kultūrų sritis ir reiškiasi griežtai laiko ir erdvės atžvilgiu apibrėžtoje situacijoje. Draskomas dvilypės pagundos – smerkti jį erzinančius reiškinius ir neigti skirtumus, kurių jis negali logiškai paaiškinti – šiuolaikinis žmogus paskęsta filosofinių ir sociologinių išvedžiojimų jūroje, beviltiškai mėgindamas suderinti šiuos priešingus polius ir pateisinti kultūrų skirtingumą, tuo pat metu stengdamasis atmesti tai, kas jam atrodo šventvagiška ir nepriimtina.

Tačiau kokie skirtingi, o kartais ir keisti beatrodytų šie išvedžiojimai, visi jie iš esmės siūlo vieną vienintelį receptą, kurį geriausiai apibūdina vulgariojo evoliucionizmo terminas. Kokia jo esmė? Bendrai imant, tai yra bandymas ignoruoti kultūrų įvairovę, bet kartu nuduoti, jog pilnutinai pripažįsti ją egzistuojant. Nes jei į skirtingas žmonių visuomenes, nutolusias nuo mūsų laike ir erdvėje žiūrėsime kaip į vienintelio vystymosi stadijas ar etapus, kurie iš to paties pradinio taško turi vesti jas bendro tikslo link, tai akivaizdu, kad tas skirtumas tėra išorinis. Žmonija tampa vientisa ir vienalytė. Tačiau šis vienalytiškumas ir vientisumas gali atsiskleisti tik palaipsniui, o kultūrų įvairovė iliustruoja atskirus momentus proceso, kuris slepia tikresnę realybę arba trukdo jai akivaizdžiai pasireikšti.

Šis apibūdinimas gali pasirodyti paviršutiniškas, turint omeny įspūdingus darvinizmo laimėjimus. Tačiau pastarasis čia niekuo dėtas, nes biologinis evoliucionizmas ir mūsų minėtas vulgarusis evoliucionizmas yra dvi visiškai skirtingos doktrinos. Pirmoji atsirado kaip stebėjimais pagrįsta darbinė hipotezė, kurioje laisvai interpretacijai palikta nedaug vietos. Pavyzdžiui, įvairūs arklio geneologiniai tipai gali būti surikiuoti į evoliucinę seką, remiantis dviem teiginiais: pirma, arklys atsiranda iš arklio; antra, vis gilesniuose, vadinasi, vis senesniuose žemės sluoksniuose randama arklio skeletų, kurių forma laipsniškai varijuoja nuo dabartinės iki pačios archajiškiausios. Taigi visai įtikėtina, kad Hipparionas buvo realus Equus cahalluso protėvis. Tie patys argumentai, aišku, tinka ir žmonių giminei bei jos rasėms.

Tačiau pereinant nuo biologijos faktų prie kultūros faktų, reikalai tampa daug sudėtingesni. Galima iškasti iš žemės materialius daiktus ir konstatuoti, kad, atsižvelgiant į geologinių sluoksnių gylį, tam tikros rūšies daikto forma ar pagaminimo technika vis tobulėja. Betgi kirviai nesidaugina kaip gyvūnai. Jei šiuo atveju sakytume, kad kirvis išsivystė iš kirvio, tai būtų metaforiška ir netiksli formulė, neturinti nieko bendro su griežtu mokslu, o tik atkartojanti teiginį, taikomą biologiniams reiškiniams. Tai, kas tinka materialiems daiktams, esantiems tam tikro periodo žemės sluoksniuose, tuo labiau galioja ir institucijoms, tikėjimams bei papročiams, kurių praeitis mums apskritai nežinoma. Biologinės evoliucijos sąvoka atitinka hipotezę, turinčią vieną didžiausių tikimybės koeficientų gamtos mokslų srityje, tuo tarpu socialinės ar kultūrinės evoliucijos sąvoka daugių daugiausia siūlo tik viliojantį, bet apgaulingai patogų faktų pateikimo metodą.

Beje, šį skirtumą tarp tikrojo ir vulgariojo evoliucionizmo, kurio, deja, dažnai nepaisoma, paaiškina vieno ir kito atsiradimo laikas. Aišku, sociologiniam evoliucionizmui stiprų impulsą davė biologinis evoliucionizmas, tačiau sociologinis evoliucionizmas faktiškai yra pirmesnis. Neaptarinėsime antikinių koncepcijų, kurias parėmė Pascalis, lyginusių žmoniją su gyva būtybe, išgyvenančia vieną po kitos vaikystės, jaunystės ir brandos stadijas. Būtent XVIII amžiuje akivaizdžiai suklesti pagrindinės schemos, kurios vėliau bus vėl ir vėl perkuriamos: Vico „spiralės“, „trys amžiai“, pranašaujantys Comte‘o „tris etapus“, Condorcet‘o „laiptai“. Du socialinio evoliucionizmo kūrėjai, Spenceris ir Tyloras, paruošia ir paskelbia savo doktriną, kai dar nebuvo pasirodęs Rūšių atsiradimas arba šio veikalo neskaitę. Socialinis evoliucionizmas, atsiradęs anksčiau už biologinį evoliucionizmą – tikrą mokslinę teoriją – dažnai tėra pseudomoksliškai nugrimuota sena filosofinė problema, ir dar nežinia, ar stebėjimas ir indukcinis mąstymas vieną gražią dieną atras raktą šiai problemai išspręsti.

 

Parengta pagal Claude Lévi-Strauss „Rasė ir istorija“ (vertė J. Navakauskienė. Baltos lankos. 1992. P. 13-19)

 

 

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code