Klodas Andrianas Helvecijus

Klodas Andrianas Helvecijus (Claude Adrien Helvetius, 1715-1771) buvo viena iš utilitarizmo raidos – nuo Hobso iki Benthamo – grandžių. Jo vaidmuo reikšmingas pirmiausia tuo, kad jis šią srovę įdiegė žemyne, antra – suteikė jai radikalumo ir, trečia – išryškino praktines išvadas, esą politika, įstatymai ir auklėjimas yra dorovės tobulėjimo prielaidos. Šį XVIII a. mąstytoją Franklinas lygino su Sokratu, o autoritetingasis d’Alembert’as vadino filosofu, įkūnijusiu orumą, žavesį ir dorą.

Pažiūros

Helvecijus išsikėlė uždavinį sukurti tokį gyvenimo meną, kuris būtų pagrįstas protu bei patirtimi ir ne mažiau mokslinis nei gamtos mokslai. Toks menas galįs rastis tik giliai pažinus žmogų ir jo natūraliąją istoriją.

Nėra kitokių siekių – tik savanaudiški.

Norint pažinti žmogų ir sutvarkyti jo gyvenimą, reikia žinoti, kokie yra jo vaizdiniai, paskatos ir vertinimai. Helvecijaus manymu, jie esą labai paprasti. Visi vaizdiniai kyla iš juslinių įspūdžių; kiekvieno poelgio paskata yra egoizmas; visų vertinimų matas yra nauda. Žmogaus protas yra toks, kokį jį padaro juslės. Už savo turtus protas turįs būti dėkingas (tai buvo originali Helvecijaus mintis) tik kūno sandarai, ypač rankų formai ir pirštų lankstumui. Norint paaiškinti pažinimą, nėra reikalo ieškoti kokių nors kitokių žmogaus sugebėjimų. O visos jo klaidos kyla iš afektų ir nemokšiškumo; juk afektai nukreipia dėmesį į vieną daikto aspektą, tad į kitus žmogus nė nežiūri; o dėl savo nemokšiškumo įsivaizduojame, kad daiktuose nėra nieko daugiau be to, ką matome. Visos kitos negerovės kyla iš kalbos ir jos miglotų žodžių.
Malonumų pomėgis ir nenoras kentėti išugdo žmogaus egoizmą ir lemia, kad kiekvienas rūpinasi savimi, o ne kitais. Savanaudiškumas yra būtinas rūšiai išlikti; iš jo kyla visos žmogaus aistros ir troškimai.

«Kaip fizinis pasaulis paklūsta judėjimo, taip dorovinis – naudos dėsniui». (Tatarkiewicz W., 2002. P. 175)

Tai visiško egoizmo ir hedonizmo koncepcija. Žinoma, gali, pasak Helvecijaus, atrodyti, esą žmonės siekia ir kitokių dalykų, pavyzdžiui, teisingumo; tačiau iš tikrųjų tokiu atveju juos veda kančios, kurią gali sukelti neteisingumas, baimė arba viltis, kad įsigalėjęs teisingumas jiems atneš naudos. Norint, kad žmonės elgtųsi teisingai, reikia apdovanoti juos malonumais ir bausti kančiomis.

Protas neturi kitokių savybių, tik įgytąsias.

Nesama jokio įgimto «dorovės jausmo» ar įgimto palankumo kitiems žmonėms. Įgytas yra netgi rūpinimasis savimi.

«Viskas, net ir egoizmas, yra įgyta. Išmokstame mylėti patys save». (Tatarkiewicz W., 2002. P. 176)

Nėra jokios pirminės «prigimties», kurią žmogus atsineštų gimdamas, o tai, ką šiuo žodžiu vadiname, tėra (šiuo atžvilgiu Helvecijus pritarė Paskaliui) ankstyviausia žmogaus patirtis. Kadangi žmonių gyvenimo sąlygos yra panašios ir jie vieni kitus mėgdžioja, susidaro apgaulingas įspūdis, kad jiems būdingos nekintamos, pirminės, nuo aplinkos ir gyvenimo sąlygų nepriklausančios savybės.

Kuo geri žmonės skiriasi nuo blogų.

Jeigu žmogus, siekdamas sau naudos, kenkia kitiems, jis yra blogas, o jeigu žmogus tuo pat metu tarnauja ir kitų interesams, jis yra geras. Visuotinė nauda Helvecijui buvo norma; teisėta yra tai ir tik tai, kas jai tarnauja. Ne visa, kas dorybe laikoma, yra dorybė, greta tikrų esama ir tariamų dorybių. Antai tariamomis dorybėmis, pasak Helvecijaus, laikytinos vestalių skaistybė ir fakyrų askezė; niekam iš jų nėra naudos, vadinasi, jos nėra tikros dorybės. Lygiai taip greta tikrų nusižengimų yra ir tariamų, t. y. tokių, kurie niekam nekenkia, o nusižengimais juos daro vien prietarai. Tokiais jis laikė tariamus seksualinio pobūdžio nusižengimus. Juos siejo su religija; būdamas religijos priešininkas bei politikos fanatikas, tariamas dorybes jis tapatino su religinėm, o tikrąsias – su politinėmis.
Helvecijus nemanė, kad dorovė – vien proto dalykas; aistros čia esančios ne mažiau reikalingos. Jos – žmogaus varomoji jėga. Kas jų neturi, negali būti blogas, bet nepajėgia būti ir geras. Aistros yra drąsiausių žmogaus užmojų šaltinis, jos padeda žmogui įveikti pavojus, atlaiko kančias, stoja akistaton su mirtimi; jos – tinginystės ir neveiklumo, į kuriuos žmogus yra linkęs, priešnuodis. Tai pasakytina tiek apie pirminius žmogaus troškimus – numalšinti alkį ar apsisaugoti nuo šalčio, tiek ir apie antrinius, kurie susiformuoja tik visuomeninėje aplinkoje ir siejasi su garbės troškimu, puikybe ar pavydu.

Auklėjimas ir įstatymai gali žmones padaryti gerus.

Kadangi visos savybės yra ne įgimtos, o įgytos, vadinasi, galima padaryti taip, kad žmonės įgytų gerų, visuotinei naudai tarnaujančių savybių. Žmonių savybės priklauso nuo to, kaip jie buvo auklėjami. Kaip jie buvo auklėjami, priklauso nuo to, kokioje valstybinėje santvarkoje jie gyveno, o svarbiausias santvarkos ypatumas yra įstatymai. «Auklėjimą» Helvecijus suprato plačiai, kaip kiekvieną išorės poveikį.

«Drįstu teigti, jog kiekvieno žmogaus auklėtojai yra ir tokia valdžios forma, prie kurios jis gyvena, ir draugai bei mylimieji, žmonės, kurie jį supa, knygos, kurias skaito, taip pat atsitiktinumas arba begalė įvykių, kurių ryšiai ir priežastys dėl mūsų neišmanymo mums yra paslaptis». (Tatarkiewicz W., 2002. P. 177)

Etika turinti būti susieta su politika ir įstatymais. Neįmanoma išrauti ydų, jeigu jas skatina galiojantys įstatymai. Sunku smerkti žmones, tarkime, už veidmainystę, jeigu prie jos lenkia įstatymai. Jeigu išleidžiami įstatymai yra tikrai geri, jeigu jie dosniai atlygina tiems, kas teikia visuotinę naudą, ir pakankamai rūsčiai baudžia už padarytą žalą, gyventi nedorai būtų beprotybė. Visi siekia sau naudos, šito nepakeisi, pagaliau ir nereikia keisti, nes tai – pakankamas pamatas etikai. Iš egoizmo gali kilti ir geras, ir blogas elgesys; svarbu, kad kiltų geras, o tai – politikų ir įstatymų leidėjų rankose. Nereikia laukti, kol žmonės patys taps geri, juos reikia visais būdais į tai kreipti. Be to, nereikia nuo jų slėpti, kokiomis paskatoms jie pavaldūs: geriau atviras hedonizmas ir egoizmas nei veidmainiškas idealizmas. Helvecijus kėlė sau ir konkretesnių tikslų: jis siekė žmonėms gyvenimo pilnatvės ir kovojo su asketizmu, o kovodamas su despotizmu, troško užtikrinti jiems laisvę.

Gyvenimas

Helvecijus rūmų gydytojo sūnus, buvo kilęs iš Pareinėje gyvenusios šeimos, įleidusios šaknis Prancūzijoje ir gavusios dvarininkų titulą. Įtakingo tėvo dėka jaunystėje jis gavo karališkųjų dvarų generalinio nuomininko vietą, duodančią milžiniškas pajamas. Dar mokykloje Helvecijus žavėjosi filosofija, bet ne mažiau – šokiais ir fechtavimu. Ir vėliau įvairiapusiai pomėgiai vienodai traukė jį prie moterų, ir prie filosofijos bei visuomeninės veiklos. Rūpinosi jis savo valdiniais ir net kurstė juos reikalauti savo teisių. 1749 m. Helvecijui buvo suteiktos karalienės rūmų maršalkos pareigos, sykiu ir teisė sukiotis aukštuomenėje, leidusi iš arti stebėti dvaro gyvenimą bei žmones. Nusprendęs esąs gana turtingas, Helvecijus atsisakė pareigų, įsigijo porą dvarų ir nuo tol pakaitomis gyveno tai savo žemėse, tai nuosavuose rūmuose Paryžiuje.
Jaunystėje jis rašė eiliuotus didaktinius filosofinius traktatus, iš kurių ilgiausias, bet akademiškas ir nuobodus, buvo «Bonheur». Jis paskelbtas tik po mirties, nors jo nuorašai sklido ir turėjo pasisekimą dar autoriui gyvam esant. Vėliau Helvecijus ėmėsi prozos ir 1758 m. paskelbė išsamią knygą «Вe I‘esprit». Filosofijai ją priėmė palankiai, bet pasaulietinė ir bažnytinė valdžia pasmerkė. Paryžiaus arkivyskupas, vėliau ir popiežius apaštališkuoju laišku uždraudė ją skaityti. Ne tik teologijos fakultetas, bet ir Sorbona smerkė ją kaip bjauriausią kada nors pasirodžiusią knygą. Helvecijaus pasiaiškinimai negelbėjo; karališkasis cenzorius buvo išleistas į dimisiją, o jis pats turėjo atsisakyti dvaro pareigų.
Nors Helvecijui gyvenime viskas labai lengvai sekėsi, pavyduolių jis neturėjo. Buvo toks paslaugus, malonus ir žmogiškas, kad jam buvo atleista net už turtus ir privilegijas. Nieko nepapiktino net tai, kad jis tuo pat metu pirkosi rūmų tarnybas ir rengė revoliuciją.

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code