Martinas Haideggeris

Martinas Haideggeris (Martin Heidegger, 1889-1976) gimė Maskirchėje. Čia ir palaidotas. Lankė gimnaziją Konstancoje, Fribūre. Studijavo teologiją, vėliau filosofiją, dvasios ir gamtos mokslus. 1915 m. Fribūre gavo docento vietą. Trejus metus atliko karinę tarnybą. 1917 m. vedė Elfridą Petri. Susilaukė dviejų sūnų: Jorgo ir Hermanno. 1922 m. pasistatė namelį Todtnauberge (vok. – Tod – mirtis, Berg – kalnas). 1927 m. išleido knygą „Būtis ir laikas“. 1928 m. buvo pakviestas užimti Fribūro universiteto katedros vedėjo pareigas, kurias anksčiau ėjo E. Husserlis. Parašė darbą „Kantas ir metafizikos problema“. 1929 m. – „Kas yra metafizika?“ 1933 m. išrenkamas Alberto Liudviko universiteto rektoriumi. Parašė ir perskaitė kalbą „Vokietijos universiteto įsitvirtinimas“. 1934 m. atsisakė rektoriaus posto. 1945-1951 m. jam draudžiama dėstyti. H. Arendt, žinoma filosofė, buvusi Heideggerio studentė ir artima draugė, vadino jį „slaptuoju mąstymo karaliumi“. Heideggeris buvo dialogo meistras, jam ypač svarbus gyvas žodis. Buvę jo studentai ir mokiniai tvirtina, kad filosofo tekstai neatskleidžia jo mąstymo magijos. „Aš esu teologas“, – kartais jis taip prisistatydavo.
Heideggerio sritis buvo fundamentalioji ontologija. Siekdamas atskleisti pasaulio konkretumą, pasitelkia meno kūrinius – tapybą, būtent Van Gogho paveikslą „Valstiečio batai“. Van Goghas, Heideggerio manymu, per kaži kokią didžiausio konkretumo paslaptį atskleidžiąs mums visišką buvimą pasaulyje, visiška kėdės, batų poros buvimo pasaulyje reikšmingumą. Jis rašo:

„Van Gogho paveikslas. Pora grubių valstietiškų batų, nieko daugiau. Iš esmės paveikslas nieko nevaizduoja. Tačiau su tuo, kas ten yra, bemat esi vienas, tarsi vėlų rudens vakarą, gęstant paskutiniams bulvienojaus laužams, pats pavargęs eitum su kauptuku iš laukų namo. Kas ten yra? Drobė? Potėpiai? Spalvų dėmės?“.

Heidegeris ramiai medituoja tai, kas yra. Jo mąstymas ontologinis.

Kas yra Būtis? Pasak Heideggerio, savaime nėra aišku. Būtis – neapibrėžiama. Būties prasmė nėra būties fenomenas. Būties prasmė tampa intensyvi, kai žmogus – būtybė kelia klausimą apie būtį. Antropologinis posūkis: Kas yra žmogus? Kas aš esu pats? Ką reiškia būti? Kokia mano atsakomybė prieš save, prieš žmoniją? Heideggeris orientuojasi į žmogų. Žmogus būna kaip būtis pasaulyje. Žmogus klausia apie Būtį ir jau vadovaujasi tam tikra Būties samprata (hermeneutinis pobūdis). Mano buvimas neatskiriamas nuo buvimo prasmės suvokimo. Žmogus gali pasirinkti savo buvimo esmę. Tai tam tikras pažinimas. Būties ir žmogaus neatsiejamumas. Man mano buvimo prasmė atsiveria per pasaulį. Žmogus yra vienybėje su pasauliu. Aš galiu pasirinkti savo paties esmę.
Heideggerio klausimo apie Būtį, t.y. suvokimo, struktūra:
Apie ką klausiama? – apie Būtį;
Kas išklausiama? – Būties prasmė;
Kieno klausiama? – žmogaus.

[Parengta pagal J. Baranovos knygą „Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius: Tyto alba. 2002. P. 311;
Steiner, G. 1995. Heideggeris. Vilnius: Aidai.]