Filosofas ir teologas Ervinas Koršunovas apie erdvės filosofiją

Patrick Tomasso / Unsplash

Jau kurį laiką norėjau pakalbint žmogų, kuris į architektūrą žiūri iš kitokios perspektyvos. Iš kai kurių postų FB susidarė įspūdis, kad esat neabejingas architektūrai: ar tikrai taip yra?

Tikrai nesuklydote. Nežinau kodėl, bet nuolat postinu kažkokias magiškas, ramybės kupinas nuotraukas. Pats stebiuosi, jog mane nepaliaujamai keri šitie interjerai ir apskritai – gera architektūra gali akimoju sukelti ekstazę. Šiaip jau aš norėjau būti architektu… Tačiau pradžioje man stigo praktinio įsijautimo ir nuėjau į teorinę sritį… Po to daug metų praleidau teatre, kuris iš dalies irgi yra architektūros derivatas. Ir tuomet save laikiau architektūros mėgėju, domėjausi urbanistiniais klausimais. Dutūkstantųjų pradžioje kartu su Kristupu Saboliumi parašėme programinį straipsnį apie Nerį kaip miesto epicentrą. Tokiu būdu mes atkreipėm dėmesį į apleistą ir dehumanizuotą krantinę, o kartu ilgiems metams pakeitėm gana ribotą Nasvyčių paradigmą, kurioje dominavo aplinka bei reljefai, o ne pati miesto artelė ir substancija. Vėliau abu nuėjom į filosofines doktorantūras bei menines sritis. Teatras ir kinas tapo mūsų vaizduotės kalvė – Kristupas netgi ėmė teigti, kad vaizduotė yra viso ko matas. Visgi vaizduotė negali būti pirminė Būties atžvilgiu, filosofiškai tariant, gnoseologija negali būti pirmesnė už ontologiją. Taigi Būties sąranga (jei norit – architektūra) yra tai, ką reikia tyrinėti (ir tapatintis), o ne įsivaizduoti (ir kritikuoti).

Taigi, Jūs architektūra laikote erdvinės filosofijos praktika, ar ne taip? Ar galėtumėt labiau detalizuoti šitą prieigą?

Tiesą sakant aš seku garsiu vokiečių filosofu Peteriu Sloterdijku, kuris teigė, kad filosofijoje laiko klausimą keičia erdvės tematika. Tuo tikslu jis įveda ir detalizuoja sferos sąvoką, kurią labai įdomiai bei išsamiai plėtoja savo trilogijoj ,,Sferos‘‘. Jos greituoju būdu neatpasakosi, visgi tenai principinė yra strategija erdvės sampratą plėtoti iš vidujybės premisos (iš interjerinės perspektyvos). Tokiu būdu jis nuosekliai detalizuoja ir struktūrinius erdvių principus, kur eksterjeras kaskart pasirodo kaip pamatinė interjero plėtotė. Gaunasi didelis didelis paveikslas, kur bet kuri erdvinė struktūra yra sąlygota prigimtinių (sąmoninių ar ikisąmoninių) duotybių. Jų irgi yra daug, visų čia nesuminėsi, tik labai įdomu, jog jis įmantriai aiškina ir žongliruoja kartais visai techniniais, o kartais jau visai mistiniais parametrais…

Ir ką mes iš to galime pasisemti?

Ten yra daug aspektų ir inspiracijų. Viena tokia norėsiu pasidalinti. Sloterdijkas parodo, jog mūsų sąmonė suponuojama tos erdvės, kurioje esame ar buvome iš prigimties. Jis mėgsta taip klausti: kur mes esame, kai, pvz., mąstome, klausome muzikos ar medituojame? Ir čia aš norėčiau pasakyti, o kartu netgi paprieštarauti savo Mokytojui, kad mes, deja, labai dažnai esame mums nenatūralioje erdvėje. Pats Sloterdijkas aiškintų kitaip, bet aš dabar matau ir problematizuoju štai ką: modernybė iš esmės yra mokslinė-eksperimentinė paradigma ir jei mes ją paimam ne kaip laikinę duotybę, o kaip erdvės genealogiją, tai prieinam prie pamatinių koncepcijų, kurios dažnai yra nekvestionuojamos… Viena tokių yra Niutono atrasta šviesos dispersija, kuomet Saulės šviesa lūžimo metu sudaro skirtingų (vaivorykštinių) spalvų spektrą. Iš esmės tai yra laboratorinė konstanta, kuri tik dėka mokslinės universalizacijos ir populiarizacijos tapo visuotinai priimta, neginčijama aksioma. Tiesa, savo laiku ją bandė nuneigti didysis Getė savo genialiame veikale ,,Spalvų mokymas“, bet geopolitinis, o svarbiausia intelektualinis kolonializmas nulėmė tai, jog mes lyg šiolei gyvenam niutoniškame pasaulyje.

Ką  tai reiškia?

Tai ir reiškia, jog mes realiai gyvename niutoniškose laboratorinėse erdvėse, kurios paprastai dar vadinamos euroremontu. Pastarasis neišvengiamai turi būti sterilus ir baltas, kad mes kaip Švietimo epochos epigonai nuolat sektume spalvos kismą, kurio tarsi nėra ir negali būti pačioje erdvėje. Mes nuolat laukiame spalvos kaip stebuklo, o šią fantasmagorišką sferą žvitriai aptarnauja mados ir dizaino industrijos. Mes paverčiami pasyviais vartotojais, kurie nelyg vaikai žiūri į kaleidoskopo stikliukus ir stebisi fantastiškai kintančiomis formomis ir žėrinčiomis spalvomis… Šiai industrijai vienaip ar kitaip priklauso daugybė meno ir technikos pasaulio korifėjų bei sektorių: nuo fotografijos iki teatro, nuo dizaino iki kino… Mes pasidarėme visiškos šitos paradigmos aukos ir nebenorim sutikt, jog egzistuoja erdvė ir spalvos anapus šito srauto. Mums netgi regis, jog viskas tėra viena vaizduotė: apie tai tiesiai šviesiai postringauja mano bičiulis Sabolius, kuris tai pristato kaip žavingą, begalinį žaismą… Visgi tai yra ne kas kita, o ta pati senoji maginė pasaulėžiūra, kurią mes manomės seniai įveikę…

Negaliu nesutikti – būtent, kad maginė…

Taigi, mes praktiškai gyvenam skurdžiose beigi vienodose laboratorijose, užtat mentališkai, o kartais netgi psichosomatiškai pasinėrę į giliausią miegą ir niekaip negalim pabusti iš sapno. Mes sapnuojame atviromis akimis ir gėrimės savo (arba jau ir dirbtiniu) intelektu. Šiame svaigiame varjetė beveik neįmanoma sustoti, išeiti iš užburto rato. Ko gero ,,Sferose‘‘ Sloterdijkas pabando alternatyvios erdvinės struktūralizacijos pagalba išsivaduoti iš niutoniško diktato. Savo laiku – ir tai yra labai svarbu! – iš šito apspangimo mus bandė vaduoti Getė. Jau minėjau, jog jo alternatyvus požiūris į spalvų genezę galėjo mus apsaugoti nuo mefistofeliškų modernybės kerų. Jo manymu spalvos neatsiranda idealiomis laboratorinėmis sąlygomis, o sąlytyje su pamatine juoda spalva, t.y. su daiktu, su kūnu, kuris pagal apibrėžimą nėra baltas (tokios spalvos gamtoje beveik nėra). Turbūt skubančiai į modernybę žmonijai šita gan alcheminė teorija nepasirodė įtikinama ir patraukli. Vis dėlto ilgainiui mes turėsim revizuoti šitą diskusiją. Grįžimas prie gamtos, žalioji agenda iš esmės yra išėjimas iš niutoniško suvaržymo ir bandymas atrasti priebėgą Getės faustiškame pasaulyje. Tik mes nesam pakankamai laisvi, kad įvardintumėm senojo ginčo puses: mat niutoniška-anglosaksiška (iš dalies sovietinė) propaganda mums nuolat diegia, jog nėra jokių ,premordialistinių‘ tiesų ir esmių. Mes negalim (užginta vos ne rasinės teorijos mastu!) kaip Heideggeris teigti, jog pakanka švytėjimo čia ir dabar, jog užtenka tos proskynos, kurioje einam… Vis dėlto mes kaip giliai krikščioniška šalis galim godoti apie Edeno sodą ir svajoti jei ne apie teologines jo gaires, tai bent jau apie estetines… Siūlyčiau kitą kartą pasvarstyti grynai estetikos klausimus ir paimti pavyzdžius.

Žinoma, mielai, bet kaipgi tai permąstyti dar šiandien? Omeny turiu permąstyt dabartį…

Tikriausiai suvokus, jog estetinė mintis pakrypo ne ta linkme, reiktų pradėt kvestionuot mokslinę mūsų pasaulėžiūrą, gražinti mūsų sąmonę bei kūnus į kiek įmanoma natūralesnę erdvę. Mes ir taip desperatiškai bėgam į gamtą, į kaimą, kur ieškom poilsio, atgaunam jėgas. Reikia kalbėti apie tokią aplinką, kuri ir miesto sąlygom būtų natūraliai subalansuota žmogaus sveikatai. Tik sakau – ji jau kurį laiką yra stigmatizuota vos ne kaip fašistinis reliktas. Tuo tarpu tikrai totalitarinis bei fašistinis yra niutoniškas eksperimentas ir jo pasekmės didžiajai daliai žmonijos yra baisiai nehumaniškas. Mes turim retoriškai klausti, kiek žmogus gali tvert tokioje nenatūralioje aplinkoje? Jei kalbėt realistiškai, tai ilgai tvert negali, nes ima vykti negrįžtami psichikos pokyčiai. Be to žmogus pripranta prie nenatūralių sąlygų, dar daugiau – jis ima jas ginti ir netgi kovoti prieš tai, kas sava… Jis nebesupranta pirmykščių spalvų ir raštų, kurie tiesiog erzina. Ima dominuoti balta spalva, kuri yra absoliutus susvetimėjimas su savimi. Tai yra tas didysis niekis (galimai iš didžiosios raidės!) ir eksterjero viršūnė, kurią mes matome visur kur ir stebimės, kodėl mus ištinka nerimas ir panika, kodėl nebegirdim savęs (sunku pabūti su savimi, nusiraminti, pamedituoti). Mums reikia grįžti į savo vidujybės namus, o tam reikia pakeist estetines paradigmas bei preferencijas. Sveikai vaizduotei reikia sveikų prielaidų.

Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį. Jūs atsakėte į daugybę mane dominančių klausimų. Jaučiuosi pakylėta! 

Šaltinis valaviciute.lt