Draugystė

skalbiniaiKaip popieriniai pinigai kursuoja vietoj sidabro, taip vietoj tikros pagarbos ir tikros draugystės gyvenime regi tik išorinį šių vertybių demonstravimą ir pastangas kuo tiksliau parodyti tai mimika ir gestais. Tačiau dera ir paklausti, ar esama žmonių, vertų tikros pagarbos ir draugystės. Man, pavyzdžiui, kur kas vertesnis ištikimo šuns vizginimas uodega negu šimtas tokių pagarbos ir draugystės įrodinėjimų.

Tikra, nesavanaudiška draugystė suponuotų tvirtą, objektyvų ir absoliučiai niekuo nesąlygotą dalyvavimą kito žmogaus džiaugsmuose ir varguose, o tai savo ruožtu yra faktinis savęs identifikavimas su bičiuliu. Šiam dalykui taip smarkiai priešinasi žmogaus prigimčiai būdingas egoizmas, kad tikroji draugystė ima priklausyti tai daiktų ir reiškinių kategorijai, kur darosi nebeaišku, ar jie, kaip tos milžiniškos jūrų gyvatės, yra išgalvoti, ar kur nors egzistuoja. Tačiau kai kada pasitaiko žmonių santykių, kurie, nors ir grindžiami iš esmės visokiais slaptais egoistiniais motyvais, vis dėlto turi krislelį tikros, nesavanaudiškos draugystės, sutaurinančios juos tiek, kad šitame netobulybės pasaulyje 5gyja 6ioki1 toki1 teis3 vadintis draugyste. Jie smarkiai pranoksta kasdienio bendravimo santykius, kurie veikiau yra tokie, kad su daugeliu savo gerų pažįstamų mes visai nesikalb4tume, jei išgirstume, ką jie apie mus už akių šneka.

Geriausia proga patikrinti draugystę – be tų atvejų, kai prireikia rimtos pagalbos ir nemažo pasiaukojimo – būna tuomet, kai bičiuliui praneši apie ką tik tave ištikusią nelaimę. Tada jo veide išryškėja arba tikras, nuoširdus ir atviras sielvartas, arba nesudrumsta ramybė bei kitas jame netyčia šmėstelėjęs šešėlis patvirtina žinomo Lorašfuko posakio teisingumą: Savo geriausių draugų nelaimėje mes visuomet randame šio to, kas nėra mums malonu. Įprastiniai vadinamieji draugai tokiomis akimirkomis dažnai sunkiai įstengia nuslopinti vos pastebimą pasitenkinimo šypsnį. Nedaug tėra dalykų, kurie taip puikiai pataiso žmonėms nuotaiką, kaip kad toks, jei papasakotum jiems apie neseniai mus ištikusią nemažą nelaimę arba nesigėdydamas atskleistum kokią nors savo silpnybę. – Galvą dedu, kad neklystu!

Nors ir nesiverčia liežuvis prisipažinti, bet išvykimas ir ilgas nebuvimas jokiai draugystei neišeina į naudą. Žmonės, kurių nematome, kad ir geriausi draugai būtų, metams bėgant po truputį traukiasi iš atminties, virsta abstrakčiomis sąvokomis, dėl to mūsų dvasinis artumas jiems vis labiau tampa intelekto, sakyčiau, net tradicijos dalyku, o savo jausmais tiesiogiai mes dalyvaujame tik tų gyvenime, kuriuos nuolat turime prieš akis, nors tai būtų vien mylimi gyvulėliai. Tokia jau jusliška yra žmogaus prigimtis. Taigi ir čia pasirodo esą teisingi Gėtės žodžiai: „Betarpiškumas – tai stiprus dievaitis!“

Namų draugus dažniausiai iš tikrųjų taip ir reikia vadinti, nes jie būna labiau pamilę namus negu šeimininką, tad jie panašesni į kates nei į šunis.

Draugai save tik laiko draugais, o priešai tikrai yra priešai, todėl priešų kritiką tikslinga panaudoti savęs pažinimui, panašiai, kaip geriame karčius vaistus.

Sakysite, jog draugas nelaimėje yra retenybė?! Nieko panašaus: vos spėji su kuo nors susidraugauti, o jam jau nelaimė – prašo paskolinti pinigų.

 

[Artūras Šopenhaueris. Gyvenimo išminties aforizmai]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code