Atlaidumas

Nuodėmė kaip nepaklusnumas yra autoritarinės, taigi turėtojiškosios struktūros dalis, o neautoritarinėje struktūroje, siekiančioje savo šaknimis buvimą, nuodėmės prasmė visai kita. Šitą antrą prasmę nesunku perskaityti bibliniame pasakojime apie nuopolį, jeigu kitaip interpretuosime patį pasakojimą. Dievas apgyvendino Žmogų Rojaus sode ir įspėjo jį nevalgyti vaisių nei nuo Gyvybės medžio, nei nuo Gėrio ir Blogio pažinimo medžio. Matydamas, jog „negera Žmogui būti vienam“, Dievas sutvėrė Moterį. Vyras ir Moteris turėjo tapti vienu. Abudu buvo nuogi ir „nesigėdijo“. Šis tvirtinimas paprastai interpretuojamas pagal konvencionalų požiūrį į seksą. Taip žvelgiant, vyras ir moteris turėtų gėdytis neuždengtų savo genitalijų. Tačiau vargu ar čia norėta pasakyti tik tiek. Šis teiginys galėtų turėti kitą prasmės gelmę, t.y. kad nors Vyras ir Moteris išvydo vienas kitą visoje savo esybėje, jie nesusigėdo, jie net negalėjo susigėsti, nes jie nesijautė svetimi, atskiri individai, jie jautėsi kaip „vienas“.

Nuopolis šią ikižmogišką situaciją iš pagrindų pakeičia. Vyras ir Moteris tampa žmonėmis tikrąja šio žodžio prasme, t.y. žmonėmis, apdovanotais protu, gėrio ir blogio suvokimu, žinojimu, jog jie tapę atskiromis būtybėmis, jog pirminė jų vienybė suardyta, o jie – svetimi, vienas kitam tolimi. Jie pajunta didžiausią gėdą: gėdą išvysti savo artimą „nuogą“ ir kartu pajusti abipusį susvetimėjimą, žodžiais nenusakomą bedugnę, skiriančią juos vieną nuo kito. „Jie pasidarė sau prijuostes“, mėgindami šitaip išvengti visiškos žmoniškosios akistatos, nuogumo, kokio jie vienas kitą išvydo. Tačiau gėdos ir kaltės neišvengsi pasislėpdamas. Jie neatsigręžė vienas į kitą su meile; galbūt jie geidė vienas kito fiziškai, bet fizinis artumas negydo žmonių susvetimėjimo. Jų nuostata vienas kito atžvilgiu rodo, kad jie nemyli: Ieva nemėgina ginti Adomo, o šis irgi ne gina Ievą, apkaltina.

Kokia jų nuodėmė? Jie išvydo vienas kitą kaip atskiras, izoliuotas, savanaudiškas žmogiškas būtybes, kurios negali įveikti savo atskirtumą netgi meilės aktu. Šios nuodėmės šaknys glūdi pačioje mūsų žmogiškoje egzistencijoje. Netekę pirminės harmonijos su gamta – būdingos įgimtų instinktų valdomam gyvūno gyvenimui, – turėdami protą ir savivoką, mes negalime nejausti ypatingo savo atskirtumo nuo kiekvienos kitos žmogiškos būtybės. Katalikiška teologija tokią egzistencinę būseną – visišką atskirtumą ir susvetimėjimą, kurio neįveikia ir meilė, – apibūdina kaip „Pragarą“. Ši būsena mums nepakeliama. Mes privalome kaip nors įveikti šią absoliutaus atskirtumo kankynę – paklusdami ar dominuodami, ar mėgindami užslopinti proto balsą ir suvokimą. Tačiau visi minėti būdai teikia tik trumpalaikį užsimiršimą ir nepadeda realiai išspręsti problemą. Vienintelis būdas išsigelbėti iš šio pragaro – išsilaisvinti iš savo egocentrizmo kalėjimo, atsigręžti į pasaulį ir su juo susivienyti. Egocentriškas atskirtumas yra sunkiausioji nuodėmė, o jos išpirkimas yra meilės aktas. Pats žodis „išpirkimas‘ išreiškia šią idėją, nes etimologiškai jis kilęs iš „at-onement“, kuris vidurine anglų kalba reiškė vienybę. Kadangi atskirtumas nėra nepaklusnumo aktas, ši nuodėmė nereikalinga atleidimo. Tačiau ji reikalinga gydymo; tik meilė, o ne bausmės priėmimas yra gydantis veiksnys.

 

[Ėrichas Fromas. Turėti ar būti?]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code