Nereikia nei piktuoju atsiteisti, nei pikta daryti

Atėnų teismas Sokratą nuteisė mirti. Filosofas nesutiko su šiuo sprendimu, atkakliai gynėsi. Tai Platonas aprašė dialoge „Sokrato apologija“. Sokrato draugas Kritonas aplanko jį kalėjime ir įkalbinėja pabėgti. Tačiau Sokratas atsisako. Jis teigia: „nereikia nei piktuoju atsiteisti, nei pikta daryti“.

***

Sokratas. Tai kaipgi Kritonai? Ar daryti bloga reikia, ar ne?

Kritonas. Niekuomet nereikia, Sokratai.

Sokratas. Kaipgi? Jei kas patiria pikta, piktu ir atsilygina, ar tai teisinga, kaip sako minia, ar neteisinga?

Kritonas. Visiškai neteisinga.

Sokratas. Juk žmonėms daryti pikta yra tas pat, kaip neteisingai elgtis?

Kritonas. Sakai teisybę.

Sokratas. Todėl nereikia nei piktuoju atsiteisti, nei pikta daryti nė vienam žmogui, nors ir kažin ką tektų iš jų patirti. Žiūrėk, Kritonai, kad sutikdamas su tuo, nesutiktum prieš savo nuomonę, nes žinau, kad tik nedaugelis taip mano ir manys. Kai vienas mąsto taip, o kitas ne, tai santarvės tarp jų nėra; tad jie neišvengiamai kits kitą niekina už skirtingą nuomonę. Todėl ir tu pagalvok gerai, ar dedies su manim, ar sutinki su mano pažiūra ir ar galima pradėti tartis, kad niekada nedera nei neteisingai elgtis, nei už neteisybę atsilyginti neteisybe, nei už piktą atsimokėti piktu. O gal atsisakai ir nebepritari tam dėsniui? Mano nuomonė kaip nuo seno buvo tokia, taip ir dabar tebėra. Jei tau kaip kitaip atrodo, pasakyk ir paaiškink man. Bet jei tebesilaikai ankstyvesnės nuomonės, tai klausyk toliau.

Kritonas. Žinoma, tebesilaikau, ir man visa atrodo taip, kaip ir tau. Na, kalbėk toliau.

Sokratas. Taigi, pasakysiu, kas iš to išeina, arba, teisingiau, paklausiu. Jei pripažinai ką nors esant teisinga, ar privalai to laikytis, ar galėtum ir nesilaikyti?

Kritonas. Privalau.

Sokratas. Dabar žiūrėk: išeidami iš čia be šalies sutikimo, ar mes skriaudžiame ką nors, ir ypač tą, kurio visai nereikėtų skriausti, ar neskriaudžiame? Ir ar laikomės to, dėl ko buvom sutarę, kad tai teisinga, ar nesilaikome?

Kritonas. Negaliu, Sokratai, atsakyti į tavo klausimą, kadangi jo nesuprantu.

Sokratas. Tada galvok šitaip: jei mums besirengiant iš čia pabėgti, – ar kaip kitaip šitokį žygį pavadintum, – ateitų įstatymai ir pati valstybė ir, pastoję kelią, paklaustų: „Pasakyk mums, Sokratai, ką manai daryti? Ar tik neketini tuo savo žygiu, kuriuo imies, sunaikinti mus, įstatymus ir visą šalį, kiek tai tavo galioje? Ar manai, kad gali išlikti sveika ir išvengti pražūties valstybė, kurioje teismo sprendimai neturi jokios galios, kadangi bet kas gali jų nepaisyti ir panaikinti?“