Meilės diskurso fragmentai

Roland Barthes „Meilės diskurso fragmentai“ (2016)

Leidykla: Žara

Ši knyga (pranc. Fragments d’un discours amoreux; 1977 m.) – įsimylėjėlių simbolis, kuris nors nepastovus ženklas ir joks meilės įrodymas, Prancūzijoje tradiciškai įteikiamas tam/tai, kuriam/-iai esi neabejingas/-a. Barthes‘as – garsus prancūzų struktūralistas, tai pajusime nuo pat pirmųjų teksto puslapių. Filosofas plėtoja aktyvų teorinį ir kartu intymų meilės diskursą, atskleisdamas kontraversiškus faktus, su kuriais susiduria įsimylėjęs individas, kai bando save įsprausti į idealią realybę. Intencionalumo branduoliu tampa ne dvasinė, o kūniška meilė, ne ne seksualumo (kaip jau spėjote pagalvoti), o pačios aistros tema, kuri visuomenės sukurtų galios mechanizmų (mokslo, žinių, meno) dažniausiai apeinama, nors veikiausiai bet kurį žmogų skatina klausti: kas tai; iš ko susideda geismas, kokia jo kilmė, požymiai, bruožai; ką reiškia ir kokia aistros prasmė; kodėl jautrumas virto nepadoriu sentimentalumu; kodėl vyrai neverkia ir taip toliau ir panašiai. Kūrinio išskirtinumu ir privalumu tampa tai, kad subjektas nėra psichologizuojamas, kaip šiandien masiškai įprasta (tai net iš toli nepanašu į plačiam skaitytojų ratui skirtas knygas, kaip Moterys, kurios myli per stipriai“ ar pan.); įsimylėjėlis ar mylimas nenarpliojamas kaip simptomų rinkinys, o mėginamas „išpasakoti“, nors niekaip nepasiduoda jokiam naratyvui, jokiai bendrajai nuomonei ar kažkokiam sukalbamumui. Todėl šis diskursas yra nepaprastai vienišo mylinčiojo, priversto pasitenkinti savo solipsizmu, fragmentiškas ir trūkinėjantis anoniminis pranešimas, priešingas krikščioniškajam, skatinančiam užslopinti ir sublimuoti geismą; atvirkščias – psichoanalitiniam, verčiančiam atsisakyti savo Įsivaizduojamybės; kontrapozicinis marksistiniui, kuris išvis apie tai nekalba. Nors pagrindinis veikėjas neišvengs visuotinės kritikos, jis patrauklus skaitytojui savo silpnumu, nes priverčia apmąstyti savo požiūrį į meilę. Teksto sandara sudaryta iš savitų gelminių elementų, t. y. kalbos proveržių – scenų, originaliais pavadinimais: „Būti asketiškam“, „Aš pamišęs“, „Ką daryti?“, „Apelsinas“, „Nesantis“, „Laivas vaiduoklis“, „Panegirika ašaroms“ ir pan. Barthes‘o meilės giesmė – tai įvairiausių subjektyvių jausmų antplūdžio filosofija; kančios, ašarų, nerimo, laukimo, kvailų ir kartais komiškų kliedesių – „gamtiško nuovargio“ paliestos sąmonės klajonės. Bet autorius kaip Feniksas, apie kurį negalima pasakyti, kad jis numirė, bet galima pasakyti, kad atgimė ir dar atgims.

Jis sako: „Man „didžiausia vertybė“ – mano meilė. Niekada savęs neklausiu: „Dėl ko?“ Nesu nihilistas. Nekeliu sau klausimų apie tikslus. Mano monotoniškame diskurse nėra jokių „kodėl“, išskyrus vieną, visuomet tą patį klausimą: „bet kodėl gi tu manęs nemyli?“ Kaip galima nemylėti manęs, to, kurį meilė paverčia tobulu (kuris tiek daug atiduoda, suteikia laimės ir t. t.)? Šis klausimas neduoda ramybės ir pasibaigus meilės nuotykiui: „Kodėl manęs nemylėjai“, arba „O, sakyk, mylimoji, meldžiu, kodėl palikai mane?“ (O sprich, men heraller-liebstes Lieb, warum verliessest du mich?) (P. 121)

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė, 2016.12.29

 

 

 

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code