Pykčio pančiuose

Jeigu pyktis kuriuo nors metu tampa kliūtimi kūrybinėms idėjoms bei veiklai, vadinasi, jį reikia apmaldyti ar transformuoti. Ilgą laiką praleidus mėginant susidoroti su trauma, kokios bebūtų jos priežastys, – kieno nors žiaurumas, abejingumas, nepagarba, beatodairiškumas, arogancija, nemokšiškumas ar tiesiog pats likimas, – visuomet ateina metas atleisti – tam, kad galėtų išlaisvinti dvasią ir leisti jai grįžti į normalią taikos ir ramybės būseną.

Nuolatinis pyktis it liepsna suryja pirminę energiją. Šitaip gyventi – tas pats, kas lėkti per gyvenimą užgulus greičio pedalą: vargu ar verta tikėtis atkurti gyvenime pusiausvyrą, kai akceleratorius nuspaustas iki pat grindų.

Neverta apgaudinėti savęs tikintis, neva pykčio šėlas galįs atstoti gyvenimiškas aistras. Pyktis nesuderinamas su gyvenimo pilnatve; tai laikina gynybos priemonė, kuri labai brangiai atsieina išlaikyti, kai jos jau nebereikia. Po kurio laiko, tolydžio smilkdamas, jis nepakenčiamai įkaista, juodais savo dūmais užteršia mūsų mintis ir sumanymus bei užkerta kelią kitokiam požiūriui bei vertinimui.

Padarius savyje „generalinę tvarką“ galime nukenksminti didžiumą senų nuoskaudų ir pykčio, bet nuosėdų vis vien liks, visiškai jų neatsikratysime. Daugiausiai tegalime palikti sluoksnelį pelenų, o ne visa aplinkui ryjančią ugnį. Todėl seno pykčio liekanų kuopimas privalo tapti periodiška mūsų apsivalymo apeiga.

Kartais klystame manydami, neva būti supančiotam pasenusio pykčio – vadinasi, be perstojo burbėti, putoti, kažkam grasinti, svaidyti lėkštes. Dažniausiai taip nebūna. Tokiais atvejais veikiau dūstame po storu cinizmo sluoksniu, nebetikime niekuo, kas siūlo švelnumą, pažadus.

„Ką, atleisti? – galbūt nustebsite jūs. – Dar ko užsimanysit!“

Giliai širdyje žinote, jog kada nors, vieną gražią dieną, apie tai pagalvoti vis vien teks. Galbūt tokia akimirka ateis tiktai mirties patale, bet ji tikrai ateis. Daugeliui iš mūsų atleisti sunku tik todėl, kad mums įdiegta, jog atleidimas – tai vienkartinis veiksmas, kurį privalu atlikti iškart, vienu gaistu. Bet taip nėra. Atleidimas – tai daugiasluoksnis, daugiapakopis procesas. Dar mus moko, neva atleisti – tai užmerkti akis ir elgtis taip lyg nieko blogo ir nebuvo. Tai irgi neteisinga.

Moteris, įstengianti 95 proc. atleisti tam ar už tai, kas ją įskaudino ar sužalojo, beveik verta būti paskelbta palaimintąja, jei ne šventąja.

Atleidžiant esminis dalykas – pradėti ir nesiliauti. O užbaigti iki galo prireiks viso gyvenimo. Jums prieš akis – visas likęs laikas. Teisybė, jei pajėgtume viską suprasti, įstengtume už viską ir atleisti. Bet daugumai žmonių tokiam lygiui pasiekti tektų ilgai mirkti alchemikų katile.

Yra žmonių, kuriems dėl įgimto temperamento atleisti sekasi lengviau nei kitiems. Jiems tai – tarsi dovana, o visiems kitiems tenka ilgai ir atkakliai to mokytis. Gyvybingiems ir jautriems žmonėms kartais pavyksta lengviau žiūrėti į gyvenimą. Teisybė, ypač jautriems ir itin gyvybingiems ne visuomet sekasi lengvai nuleisti skriaudas. Nemanykite, kad esate blogas vien todėl, kad sunkiai atleidžiate. Ir nelaikykit savęs šventuoju, jeigu atleidžiate lengvai. Kiekvienam savo, ir viskam savas laikas.

Turime išsakyti savąją tiesą – ir ne tik apgailestavimus bei skausmą, bet ir tai, kokią žalą patyrėme, kokį pyktį, pasibjaurėjimą, kokį troškimą save nubausti ir atkeršyti tai mumyse sužadino.

***

Keturi atleidimo etapai:

  1. atsiriboti – palikti ką nors ramybėje;
  2. susitvardyti – susilaikyti nebaudus;
  3. pamiršti – išbraukti iš atminties, liautis išgyventi;
  4. atleisti – nubraukti skolą.

***

Atsiriboti

Atitokti, laikinai nebegalvoti apie mus įskaudinusį žmogų arba įvykį. Kuriam laikui „išeiname atostogų“. Tai leidžia išvengti išsekimo, sustiprėti kitais atžvilgiais, susirasti gyvenime kitokio pobūdžio džiaugsmų.

Guviai ir ryžtingai atsiribokite nuo problemos. Padaryti pertraukėlę – vadinasi, trumpam pamiršti skaudulį ir vėl imtis to, kas teikia mums jėgų: prisiminti užmestą rankdarbį, rašytojos plunksną, nukeliauti prie jūros, pasimokyti ar pasimylėti. Tai puiku, sveika ir naudinga. Klausimą, kas dėl visko kaltas, atidedame vėlesniam laikui.

Susitvardyti

Pamėginti susitvardyti, ypač – susilaikyti nebaudus: negalvoti apie tai ir nieko ta linkme nedaryti. Šitaip valdytis – nepaprastai naudinga, nes toks elgesys padeda sutelkti problemą, užuot leidus jai išsisklaidyti į visas puses. Tai toli gražu nereiškia, kad turime apakti arba apmirti, prarasti savisaugą ir budrumą. Tiesiog reaguokime į esamą situaciją oriai ir pažiūrėkime, kas iš to išeis.

Susitvardyti – vadinasi, turėti kantrybės, žūtbūt ištverti, nukreipti emocijas kitur. Šios priemonės yra labai galingos. Naudokite jas tiek, kiek pajėgiate. Tai apsivalymo rėžimas. Nebūtina stengtis atlikti viską iš karto – galite pasirinkti vieną, pavyzdžiui, kantrybę, ir ugdyti būtent ją. Susitvardyti – vadinasi, ugdyti didžiadvasiškumą atveriant kelią didžiajai gailestingajai prigimčiai įsiterpti į tai, kas anksčiau mums keldavo visiškai kitokias emocijas: pradedant nedideliu irzuliu ir baigiant įsiūčio priepuoliais.

Pamiršti

Išbraukti iš atminties, liautis išgyventi dėl tam tikrų dalykų; kitaip tariant, paleisti, nebesilaikyti įsikibus į ką nors – ypač į prisiminimus. Pamiršti – tai anaiptol nereiškia numarinti smegenis. Sąmoningas pamiršimas reiškia, kad turime atsikratyti tam tikro įvykio: nuvaryti jį nuo scenos, kad nebešmėžuotų priekiniame plane, o geriausiu atveju liktų tūnoti kur nors užkulisiuose.

Pamiršimas – tai aktyvus, o ne pasyvus procesas. Jis reiškia, kad turime nebejudinti savyje tam tikrų dalykų, nebevartyti, nebekilnoti jų vis iš naujo, nebesileisti vėl užvaldomos tų pačių įkyrių minčių, vaizdų ar emocijų. Sąmoningai pamiršdamos mes apsisprendžiame daugiau savęs nebekankinti, ryžtingai nusigręžiame nuo tam tikrų dalykų ir daugiau nebesidairome atgal persikeldamos į naują erdvę, susikurdamos sau naują gyvenimą bei kitokią patirtį.Šitaip pamiršdamos, mes neištrinamame prisiminimų, o tiktai numalšiname su jais susijusias emocijas.

Atleisti

„Galutinis“ atleidimas nereiškia pasidavimo. Tai sąmoningas sprendimas nebesinešioti savyje priešiškumo, kuris apima dovanojimą už skolą ir atsisakymą siekti keršto.

Vieni renkasi absoliutų atleidimą: visiems laikams išvaduoja kaltininką nuo bet kokių reikalavimų atlyginti žalą. Kiti pareiškia, esą kas buvo – pražuvo. Dar vienas būdas dovanoti – tai paleisti žmogų, nesulaukus iš jo nei emocinio, nei kokio kitokio atlygio.

Atleidimas – tai visų mūsų mėginimų atsiriboti, susitvardyti bei pamiršti kulminacija. Viena iš pačių tikriausių atleidimo formų apima tai, kad liaujamės vengę kaltininko, jo akivaizdoje nebebūname įsitempę, atsainūs ar pabrėžtinai šalti, bet nepradedame elgtis ir pernelyg globėjiškai ar apsimestinai maloniai.

***

Kaip sužinoti, ar atleisti pavyko? Pagalvojus apie tą nemalonią situaciją, jaučiate veikiau apgailestavimą nei pyktį, ir veikiau gailitės kaltininko, o ne nirštate ant jo. Jūs nieko nebelaukiate. Nieko nebenorite. Jūs laisvas ir galite eiti kur panorėjus.

[pagal Estes, Clarissa Pinkola. Bėgančios su vilkais. Vilnius: Alma littera. 2005. P.474-480]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code