Gana dėtis vaiku, kuris, šitiek kartų girdėjęs, kaip buvo rastas po kopūstu, galiausiai ima prisiminti, kuriam daržo kampe tai atsitiko ir kaip jis ten gyveno prieš ateidamas į pasaulį. Nebekalbėsiu apie kūną ir trajektorijas, apie dangų ir žemę, aš nežinau, kas visa tai yra. Jie man pasakojo, aiškino, aprašinėjo, kaip visa tai atrodo, kam tai skirta, tūkstančius kartų, vieni po kitų, įvairiausiomis dingstimis, labai vieningai, kol galiausiai ėmiau atrodyti taip, lyg būčiau viską supratęs. Kas, manęs pasiklausęs, pasakys, kad niekad nieko nemačiau, kad nieko negirdėjau, tik jų balsus? Žmonės irgi, ką jie galėjo priskiesti man apie žmones, prieš užsigeisdami sutapatinti mane su jais. Visa tai, apie ką kalbu, kuo kalbu, gavau iš jų. Man vis tiek, bet visa tai – bergždžias reikalas, tam nėra galo. Dabar turiu kalbėti apie save, tegu ir jų kalba, tai bus pradžia, žingsnis tylos link, beprotybės pabaigos link, tos beprotybės privalėti kalbėti ir negalėti nieko pasakyti, išskyrus dalykus, kurie niekaip nėra susiję su manimi, kurie iš viso nesiskaito, kuriais aš netikiu, kartais jie mane penėjo, kad sukliudytų pasakyti, kas aš esu, kur esu, daryti tai, ką privalau daryti, tik tuo vieninteliu būdu, kuris galėtų viską užbaigti, daryti tai, ką privalau daryti. Tikriausiai jie manęs nemėgsta. Jie gerokai mane patvarkė, bet dar nesudorojo, dar ne visai, dar ne. Jie nori, kad aš jiems liudyčiau, kol nusprogsiu, tarsi galėtum nusprogti nuo tų nesąmonių. Įsivaizduoja taip mane paveikę, kad jau nebegaliu praverti burnos, nepaskelbęs apie juos ir apie mūsų bendrumą. Nieko sau pokštas – įkalė man į galvą žodžių kratinį, kuriuo, anot jų, negalėsiu pasinaudoti neparodęs, jog esu jų padermės. Bet aš jiems parodysiu jų svaisčiojimus. Kurių, beje, taip ir nesupratau, kaip ir istorijų, kurias jie valkioja tarsi padvėsusius šunis. Jie sumenkino mano negebėjimą įsigilinti, mano gebėjimą pamiršti. Brangusis nesusivokime, galiausiai tau turiu būti dėkingas už tai, kas esu. Netrukus nieko nebeliks iš jų melų. Galiausiai išvemsiu pats save garsiai, bekvapiais rauguliais išbadėjėlio, besivaduojančio mirtim komos būsenoje, ilgos, malonios komos būsenoje. Bet kas tie jie? Ar iš tikrųjų verta to teirautis, pasitelkus apgaulę? Ne, bet nėra pagrindo ir nedaryti to. Jų pačių teritorijoje, su jų pačių ginklais aš juos nušluosiu drauge su jų nevykusia marionete. Gal tuo pačiu surasiu ir savo pėdsakus. Nuspręsta. Bet nuo kurios nuolaužos pradėti?

Beckett S. Neįvardijamasis. Iš prancūzų k. vertė V. Tauragienė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Vilnius: 2007. P. 50,51

Nuotrauka: Alex Jones

Share Button