Samuel Beckett „Neįvardijamasis“ (2007)

Leidėjas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Vertėja: Violeta Tauragienė

Samuelis Beckettas (1906–1989) – airių absurdo literatūros klasikas. 1928 m. dirbo  J. Joyce‘o sekretoriumi. Parašė romanų trilogiją „Molojus“ (1951), „Malonas miršta“ (1951) ir „Neįvardijamasis“ (1953). Po pjesės „Belaukiant Godo“ premjeros rašytoją užgriuvo pasaulinė šlovė. Pjesė visam laikui įėjo į teatro istoriją kaip absurdo dramaturgijos šedevras.

Šiandien skaitau Becketto romaną „Neįvardijamasis“ – parašytą vidinio monologo forma, kitaip tariant – sąmonės srauto metodu, todėl priskirtiną sąmonės filosofijos krypčiai, neatsiejamai nuo kalbos filosofijos. Nors bet koks mąstymas ir yra kalba, autorius pademonstruoja kalbos negalimybę iki galo išreikšti prasmės:

„Bet, regis, neįmanoma kalbėti tam, kad nieko nepasakytum, jau atrodo, kad tau pavyko, bet visada ką nors pamiršti, kokį nors mažą taip ar mažą ne, kurio pakanka slibinų pulkui sunaikinti.“[1]

Kita vertus, grynoji sąmonė suteikia žmogui galimybę atlikti patirties sintezę:

„Turiu kalbėti, neturėdamas ką pasakyti, vien tik kartodamas kitų žodžius. Nemokėdamas kalbėti, nenorėdamas kalbėti, turiu kalbėti.“[2]

Subjekto naratyvas – pasakotojo mintys, emocijos atskleidžia žmogaus kūno ir psichikos santykį:

 „Aš, apie kurį man nieko nėra žinoma, žinau, kad mano akys atviros, iš tų be atvangos srūvančių ašarų. Kad sėdžiu, susidėjęs rankas ant kelių, žinau iš slėgimo į sėdmenis, į kojų pėdas, į delnus, į kelius. Žinau, kad delnus slegia keliai, kelius – delnai, bet kas gi slegia sėdmenis, pėdas? Nežinau. Mano nugaros niekas neremia.“[3]

Žmogus – vertikali būtybė, jaučianti savo kūną, bet nejaučianti pagrindo, nutuokianti apie atramą, bet kasdienybėje apie tai net nesusimąstanti.

Vienas pagrindinių sąmonės filosofijos metodų –  mintinis eksperimentas, kurį Beckett‘as genialiai išpildo savo kūrinyje:

„… visi tie klausimai, kuriuos užduodu sau. Darau tai ne iš smalsumo. Aš negaliu tylėti. Man nereikia nieko žinoti apie save. Čia viskas aišku. Ne, aišku ne viskas. Bet reikia, kad vyktų pokalbis. Tuomet ir išgalvojami neaiškūs dalykai. Tai retorika.“[4]

Klausimas „Kas esu aš pats?“ – šio kūrinio esminis branduolys. Juk ir mes bet kurią akimirką, pažvelgę į save veidrodyje, ar į savo atvaizdą nuotraukoje, galime sutrikti, kaip tai kažkada nutiko garsiajam absurdo filosofui Albertui Camus.

Ar tai aš? Koks nepanašus tas Aš į mane? O galbūt tai ne Aš, o svetimo žmogaus istorija?

Pasak prancūzų filosofo, absurdo išgyvenimas gali tapti pozityviu įvykiu, ne tik sukrečiančiu, bet pažadinančiu.

„Kalbėti su savimi pačiu, aš niekada nesu kalbėjęs su savimi pačiu pakankamai, pakankamai save išklausęs, pakankamai atsakęs sau, pakankamai save paguodęs, aš kalbėjau tik savo šeimininkui…“ [5]

„Kas tas šeimininkas?“- nesupratę paklausite jūs. Veikiausiai, jūsų įsikūnijimas, nešiojantis konkretų vardą. Juk be kūno – neegzistuotumėte.

Becketto netiesioginis klausimas „Kas esu aš?“, be žodžių, tarp eilučių, kelia ir kitą klausimą: „Ar apskritai egzistuoja kažkoks Aš? O gal tas Aš – fikcija?“ Budizmo filosofija tvirtina kažką panašaus, jog jokio Aš nėra….

„Aš“ – tai tik įspūdžių krūva situacijoje…

XVII a. Descartes apie „aš“ pradėjo kalbėti kaip apie įvardį, o ne apie idėją. O žodis „įvardis“ nurodo vardo vietą:

„… ši vieta buvo sukurta man, o aš buvau sukurtas jai tą pačią akimirką.“[6]

Kitoje vietoje Beckettas sako:

“ … tai, ką aš sakau, ką pasakysiu, jeigu sugebėsiu, susiję su vieta, kur aš esu, su manimi, kuris tenai esu, nepaisant mano negalėjimo mąstyti apie tai, kalbėti apie tai, dėl mano būtinybės apie tai kalbėti, taigi ir pamąstyti apie tai truputį.“[7]

Sekdama Becketto pėdomis, pabėriau savą padriką sąmonės srautą, kurio veikiausiai nesupratote, todėl jums belieka tik patiems paimti šią knygą į rankas ir išbandyti save – atsakyti sau: ar egzistencija yra kažkokia savybė, ar ne?

O aš tekstą baigiu kaip įprastai – Šliogerio citata, nes jo filosofijoje vėl randu tai, ko neapėjo ir Beckettas:

„… kadangi aš esu kalbanti būtybė, vienas būdas, kuriuo aš įeinu į santykį su tuo, kas nesu aš pats, ir su tuo, kas esu aš pats, yra kalba, pasakanti man, kas yra tai, kas nesu aš pats, ir tai, kas esu aš pats, o be to, pasakanti man, kad esama kažko, kas nesu aš pats, ir kad esama kažko, kas esu aš pats; kadangi aš esu ne tik kalbanti, bet ir egzistuojanti būtybė, antras būdas, kuriuo aš įeinu į santykį su tuo, kas nesu aš pats, ir su tuo, kas esu aš pats, ir į santykį su tuo, kad esu aš pats, ir kad esama kažko, kas nesu aš pats, yra patyrimas.“[8]

Parengė: Živilė Filmanavičūtė

[1] Beckett S. Neįvardijamasis. Iš prancūzų k. vertė V. Tauragienė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Vilnius: 2007. P. 21

[2] Ten pat, 37 pusl.

[3] Ten pat, 23 pusl.

[4] Ten pat, 9 pusl.

[5] Ten pat, 31 pusl.

[6] Ten pat, 12 pusl.

[7] Ten pat, 19 pusl.

[8] Šliogeris A. Filosofijos sugrįžimas.Vilnius: Baltos lankos. 2008. P.475

 

Share Button