Pierre Bourdieu: dominuojanti klasė nedominuoja atvirai
Antropologijos ir sociologijos filosofo Pierre‘o Bourdieu (1930-2002) pagrindinė tezė: „Dominuojanti klasė nedominuoja atvirai.“
Atsižvelgiant į Bourdieu darbų sudėtingumą, visuomet tvyro pavojus jo projektą suprasti klaidingai.
Todėl pradžiai labai svarbu pabrėžti, kad Bourdieu skatina:
nelygybę ir klasinius skirtumus analizuoti ne tiek ideologiniu, kiek struktūriniu lygmeniu, nepasiduodant „objektyvistinei“ struktūralizmo regimybei;
mokslui suteikti galimybę susiremti su praktikomis ir vengti visuotinių doxa klišių, stereotipų, aiškiai apibrėžiant socialinėje realybėje vyraujančius galios santykius.
Jis siekia atskleisti giluminius kapitalistinės visuomenės klasinio dominavimo modelius, kurie reiškiasi tiek švietimo, tiek meno srityse. Anot jo, dominuojanti klasė neverčia dominuojamųjų paklusti savo valiai. Kapitalistinėje visuomenėje privilegijuotieji nedominuoja pogrindyje taip, kad sąmoningai manipuliuotų pagal savo pačių interesus. Dominuojanti klasė statistiškai gauna daugiau ekonominės, socialinės ir simboliškumo valdžios, kuri įkūnyta per sluoksniuojamą institucijose ekonominį ir kultūrinį kapitalą.
Bourdieu laikmečiu aukštasis mokslas Prancūzijoje buvo linkęs struktūrizuotis aplink akademiškai prestižinius asmenis ir institucijas.
„Akademiškai prestižinis“ nebūtinai reiškia remiantį mokslą ir intelektualus. „Akademiškai prestižinis“ reiškia, kad pasišventę mokslui linkę eiti pas tuos, kurie sąmoningai ar nesąmoningai žino, kaip pasinaudoti „motinine“ sistema ir geriausiai išnaudoti paveldėtas privilegijas.
Akademines privilegijas ir jas lydinčią institucinę galią Bourdieu priešpriešina mokslui ir intelektualiniam atsinaujinimui. Pastarasis skatina kritinį įžvalgumą, originalumą, vaizduotę, kai pirmasis reikalauja besąlyginės pagarbos fundamentaliesiems nusistovėjusios tvarkos principams.
Bourdieu savo apmąstymais ir sociologiniais tyrimais bando išsklaidyti ortodoksinį požiūrį į akademinę aplinką kaip pasirenkančią „geriausius protus“, „praplečiančią pažinimo ribas“ – kaip „teisingą“ ir „konkurencinę“.
Savo esė Praktikos teorijos apybraiža Bourdieu nustato trigubą teorinio pažinimo struktūrą, kurioje reflektyviausias lygmuo naudojamas klasifikuoti „klasifikuotojus“, „objektyvizuoti objektyvizuojantį subjektą“ ir įvertinti patį skonį apibrėžiantį „žinovą“.
Pirmasis elementas – „pirminė patirtis“ arba „fenomenologinis“ lygmuo. Pvz., šiame lygmenyje tyrinėtojas pastebi, kad per visas vestuves, gimimo dienas ar Kalėdas žmonės keičiasi dovanomis.
Antrasis elementas– „modelio“ arba „objektyvistinio“ pažinimo lygmuo. Pvz., tyrinėtojas gali formuoti teoriją, kad keitimasis dovanomis, be savo įprastos reikšmės, taip pat yra būdas palaikyti prestižą, įtvirtinti socialinę hierarchiją, o gal net tampa tam tikra socialinės priklausomybės forma.
Trečiasis elementas – griežta praktikos realizavimo pozicija. Bourdieu sukuria tris svarbius konceptus: „habitus“, „laukas“ ir „kultūrinis kapitalas“.
„Lauko“ pozicijos formuoja santykių sistemą, grindžiamą galia, kuri prasminga ir būtina tiems, kurie užima atitinkamas pozicijas socialinėje erdvėje.
Habitus – savotiška „veiksmų gramatika”, kuri padeda socialinėje srityje atskirti vieną klasę (dominuojančią) nuo kitos (dominuojamosios).
Pvz., jeigu „geras skonis“ numato, jog universiteto profesorius teiks pirmenybę Bachui, o „vidutinio išprusimo“ eiliniai tarnautojai ar darbininkai Žydrajam Dunojui, gero skonio pagrįstumas būtų pažeistas, jei paaiškėtų, jog teisės ar meno profesorius yra profesoriaus sūnus, kuris turėjo asmeninę kolekciją, o jo žmona buvo gera muzikantė mėgėja. Paaiškėtų, kad toks profesorius yra paveldėjęs kultūrinį kapitalą.
Taigi, kai kuriais atvejais šeimos aplinka gali suteikti svarbių žinių, supratimą ir skonį, kuris nėra išmokstamas, bet nesąmoningai įgyjamas.
Taip pat labiau tikėtina bus, jog teisės profesorius – priešingai nei darbininkas – bus mokęsis privačioje mokykloje, teiks pirmenybę meno formai labiau nei turiniui, turės didesnes pajamas, maitinsis paprastai, bet išrankiai, daugiau liesai – vaisiais ir daržovėmis.
Tokia koreliacija tarp darbo, išsilavinimo, pajamų, meno prioritetų, skonio maistui ir etc., pagal Bourdieu, sudaro dispozicijos rinkinį (šiuo konkrečiu atveju dominuojančiųjų). Tačiau net žinant klasės habitus vis dėlto neįmanoma tiksliai numatyti, ką dominuojančiosios ar dominuojamosios klasės narys veiks konkrečiu laiku ir konkrečiomis aplinkybėmis.
Nepaisant to, Bourdieu siekė ištobulinti savo praktikos teoriją, kad būtų ir mokslinė, ir naudotina praktiškai. Kokia nauda tokio pažinimo? – galbūt užklausit. Svarbu pažymėti, kad atsiranda ne tik nauda, bet ir pavojus, kai šiuo pažinimu ima naudotis atskiros grupės politiniais tikslais, nes gali virsti gryna ideologija. Todėl, anot Bourdieu, su praktika žaisti reikia atsargiai, neperlenkiant lazdos. Taigi, jo darbas iš esmės paremtas teorijos ir praktikos (arba realybės) atskyrimu.
Įdomu paminėti, kad Bourdieu sukritikuoja ir „išsilavinusio“ filosofo dispoziciją, pademonstruotą Derrida „neortodoksiniu“ Kanto estetikos skaitymu. Pasipriešinimas filosofijai filosofiškai tik sustiprina privilegijuotą „filosofijos srities“ statusą, sako Bordieu. Tai pagarba kanoniniams tekstams, kurie santykiškai neprieinami prašalaičiui. Tai „objektyvių sąlygų“ filosofijoje nepaisymas, kur prestižas priskiriamas eruditui ir neprieinamas naujokui. Dar daugiau, intelektualams būdinga turėti privilegijuotųjų habitus, net jei jie priklauso dominuojančiosios klasės dominuojamajai frakcijai.
Visa tai gražu iki tam tikros ribos. Suvokimas, jog labai svarbu suprasti socialines filosofijos sąlygas, turėtų užkirsti kelią tvirtinimams apie jos autonomiškumą.
Tačiau, ir pats Bourdieu – grynasis filosofinio lavinimo produktas, taip pat įkvėptas privilegijuotų tekstų.
Parengė Živilė Filmanavičiūtė pagal John Lechte „Penkiasdešimt pagrindinių šiuolaikinių mąstytojų nuo struktūralizmo iki postmodernizmo“ (Charibdė. 2001. P. 62-66)
Pierre Bourdieu nuotrauka fotografo Leonardo Antoniadis
Naujausi komentarai