C. G. Jungas apie Z. Freudą

Froidas, kuris nuolat pabrėždavo esąs nereligingas, susigalvojo sau dogmą, arba maža to, į prarasto, pavydaus Dievo vietą pastatė kitą, taip pat dėmesį prikaustantį paveikslą – seksualumą. Šis paveikslas buvo ne mažiau įkyrus, reiklus, įsakmus, grėsmingas ir morališkai prieštaringas. Panašiai, kaip psichiškai stipresnei jėgai priskiriamos “dieviškos” arba “demoniškos” savybės, taip ir “seksualinis libido” Froidui vaidino dues absconditus, pasislėpusio Dievo, vaidmenį. (…) Prarasto dievo nuo šiol reikia ieškoti ne aukštybėse, o apačioje. (…)

Froidas niekada savęs neklausė, kodėl jam nuolat reikia kalbėti apie seksą ir kodėl jį taip užvaldė ši idėja. Jis niekada nesuvokė, kad jo “aiškinimo monotonija” išreiškė bėgimą nuo paties savęs arba nuo kitos savo pusės, kurią būtų galima pavadinti “mistine”. (…)

Vis dėlto jis buvo didis žmogus, maža to – jis buvo įkvėptas. (…) Froidas sakėsi niekada neskaitęs Nyčės. (…) Likimo sugniuždytam Nyčei teko susikurti sau “antžmogį”. Froidą, sprendžiu aš, taip giliai paveikė eroso galia, kad jis troško ją it kokį numeną paversti dogma aere perennius (ilgaamžiškesnis už bronzą, t. y. nemirtingas – lot.) Jokia paslaptis, kad “Zaratustra” skelbia naują evangeliją, o Froidas konkuruoja net su Bažnyčia, norėdamas kanonizuoti savo teiginius.

[Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi raštai. 2010. P.214-218]