Kodėl šiandien aprašinėju Ch. Ortegos I Gasseto pasaulėžiūrą? Nes atrodo, kad jo tema mūsų dienomis  ypač aktuali ir reikalaujanti kiekvieno Jūsų dėmesio. Dar paprašysiu mažo dalyko: skaitydami apie Gasseto „masės“ sampratą (1929, 1930), asmeniškai nesitapatinkite, atsitraukite, bet likite šalia. Tokia laikysena padės objektyviau įvertinti tai, ką pasakė ispanų filosofas.

„Gyvename laikmetį, kuris jaučia nepaprastą kūrybinę galią, tačiau nežino, ką kurti. Jis yra viso pasaulio šeimininkas, bet savo paties – ne. Jis suglumęs, pasimetęs savo pertekliuje. Turėdamas tiek daug lėšų, kiek niekada nebuvo, daug mokslo žinių, daug technikos, mūsų šimtmetis elgiasi taip kaip pats skurdžiausias istorijos tarpsnis – plaukia pasroviui.“

Jei Jūsų paklausčiau: „Koks mūsų epochos lygis?“ Sakytumėte: išsiplėtė galimybių ribos, atsirado nauji mąstymo būdai, nauji mokslai, nauji požiūriai, naujos pramogos, pakilo pragyvenimo lygis, mažėja turtiniai skirtumai, vienodėja įvairių socialinių klasių kultūra, netgi lytis  ir etc.

O jei paklausčiau: „Ar gyvename „pilnatvės epochos“ laikais? Ar pažanga kelia kultūrą? Ar žmogaus gyvenimas yra geresnis nei praeityje?“

Tikriausiai pastebėtumėte, tarkime, kad dabar galime itin greitai aplankyti daugybę vietų, taip ribotą gyvenimo laiką prailginti net kosminiu laiku. [Greičio kultas nukariauja erdvę ir laiką!]

O jei užklausčiau, ar dar yra likęs  pasaulyje toks daiktas, kurio žmogus negalėtų nusipirkti (žvelgiant plačiau, kalbant apie „normalias“, ne prabangos prekes; ir ne apie dabartinę Lietuvos pensininkų finansinę būklę)?

Tikriausiai sutiksite, kad tokių daiktų nėra likę. Gyvename visuotinės niveliacijos laikais. O minėti reiškiniai gimdo visagalybės pojūtį paprastam individui. Bet, ar tai ne optinės iliuzijos  dviprasmiškas kelias į visuotinę gerovę?

Ką pasakytumėte, jei kai kuriuos klausimus apverstume, tarkime: „Ar atsirastų dabar toks žmogus, kuris sugebėtų viską, kas parduodama, supirkti?“

Gassetas sakytų: „Pasaulis, arba mūsų gyvenimo galimybės, visada yra daugiau už mūsų likimą, už mūsų gyvenimo tikrovę.“

Žmogaus rekordai gimdo naujas problemas. Šiandien triumfuoja hiperdemokratija, kai masė primeta visuomenei savo valią ir skonį. Ir tai vyksta įvairiose gyvenimo srityse.

Gasseto sąvoka „masių sukilimas“ – plati arena, kuri apima ne tik politiką, bet ir meną, ir moralę, ir ekonomiką, religiją, net pramogas ar drabužių madas.

Masės šūkis: „Išsiskirti iš kitų nepadoru!“, ir jei niekuo nepasižyminčių žmonių sankaupa niekina mažumas, tai mažumos niekina masę. Tačiau „masė“ (Gasseto kontekste) nereiškia jokios socialinės klasės (jei netyčia taip suprasite šią sąvoką). Bet kiekvienoje socialinėje klasėje atrasite tiek masę, tiek mažumą.

Pagrindinis „masės“ bruožas – tai ryžtas užvaldyti visas veiklos sritis, kurios anksčiau priklausė tik mažumai. [Tas gali būti pasakyta ir apie filosofiją taip pat.] Intelektualiniame gyvenime smarkiai daugėja pseudointelektualų. Tik vienas iš pavyzdžių:

„… rašytojas, prieš imdamas plunksną, kad išklotų ilgai studijuotą ir visapusiškai išnagrinėtą temą, privalo pagalvoti apie paprastą skaitytoją, kuris apie šį dalyką nieko nenutuokia ir kuris skaitys jo kūrinį ne tam, kad pasimokytų, kad sužinotų, ką nors nauja, o tam, kad pasmerktų rašytoją, jog šis kalba ne apie tas banalybes, kurių prikimšta jo galva.“

Šiandien yra šiek tiek kitaip. Kaip? Paprastas skaitytojas „nepaprasto“ rašytojo tiesiog neskaito, ignoruoja ir gieda ditirambus tam, kuriam naudinga juos giedoti. Ano taip pat neskaito, nors savo vardu pristato, patraukliai šlovina „kūrybą“ plačiai visuomenei. [Ar ne teisingiau būtų tuomet viešus knygų pristatymus pervadinti į knygų reklamas? Bet „reklama“ – pigus žodis, kuris tiesiogiai skatina žmogų pirkti.] Ir nekeista, kad neskaito, kas gebėtų aprėpti visą pagamintą ir tebegaminamą grafomaniją. Kultiniame savo romane „Žmogus be savybių“ Muzilis rašo:

„- Ar jums nekrito į akis, kad mūsų dienomis stebėtinai daug žmonių gatvėje kalbasi patys su savimi? – paklausė jis.

Tucis abejingai trūktelėjo pečiais.

– Jiems kažkas negerai. Jie, matyt, negali visiškai atsikratyti savo įspūdžių ar įsigyventi į juos ir yra priversti nusikratyti likučių. Taip, man atrodo, atsiranda ir perdėtas poreikis rašyti. Galbūt pats rašymas čia nedaug ką rodo, nes čia priklausomai nuo talento ir įgudimo išeina kažkas tokio, kas toli pranoksta savo pirminę priežastį, tačiau skaitant tai aiškiai pastebima; šiandien jau beveik niekas neskaito, tiktai išnaudoja rašytoją tam, kad pritarimo ar atmetimo forma iškreiptu būdu nuleistų savo garą.“ (R. Musil. Žmogus be savybių. I tomas. Sofoklis, 2018. P. 393)

Dabar su savimi virtualiai kalbasi visi. Bet grįžkime prie Gasseto, kuris kelia klausimą: jei masė negeba valdyti savo likimo, kaip ji gali valdyti visuomenės likimą?

Prisiminkime Romos imperijos istoriją. Kodėl žlugo Roma? Nes įsiviešpatavo masės, kurios prarijo ir sunaikino kultūrą. Aristokratiškumą praradusi visuomenė tiesiog nustoja būti visuomene. Šiuolaikinė „elegantiškoji visuomenė“ pasisavino mažumų rafinuotumą, skonį, įpročius, bet kažkaip keistai netapo vidumi pilna ir bedvasiškai elegantiškai sukiojasi aplinkui.

Juk kuo daugiau pokylyje dalyvauja svečių, tuo pokylis labiau vykęs, tiesa? [Jei kalbėsime metaforomis, bet jei suprasite pažodžiui, taip pat nesuklysite…] Dabar masės naudojasi tais pačiais malonumais ir daiktais, kuriuos sugalvojo mažuma, ir tai virto kiekvieno mūsų kasdienybe.

Gerai įsidėmėkite, rašo Gassetas: „… kai buvęs idealas tampa kasdiene tikrove, jis neišvengiamai žūva.“

Ar nepanašu Jums, kad „lygios teisės visiems“ vis labiau pliuralizmo laikais išsigimsta ir virsta apetito bei pasąmonės įgeidžių tenkinimo įrankiu?

Kaip susiformuoja šiandien mažumos? – galbūt kils ir toks klausimas Jūsų galvoje. Pagrindinė sąlyga – atsiskyrimas nuo daugumos. Mažumoje sutariama dėl pačio nesutarimo. Tarkime, nonkonformistus sieja tai, kad jie nesutinka su minia ir jaučia jai bekraštę panieką. Nors nonkonformistai patys tarpusavyje labai skiriasi. Juos sieja noras susiburti tam, kad atsiribotų nuo daugumos.

Gassetas radikaliai suskirsto žmoniją į du asmenų tipus:

„… į tuos, kurie ypač reiklūs sau ir nevengia sunkumų bei pareigų, ir į tuos, kurie nieko nesiekia, patenkinti savimi ir savo egzistencija, nesistengia tobulėti.“

Tai pasroviui plaukiančios plūdės, – sako autorius. Šiandien tos plūdės vis įnirtingiau iriasi paviršutiniškame, išoriniame gyvenimo sluoksnyje, ir kaip baubo vengia vienatvės.

[Dabar tyliai kiekvienas sau užduokime klausimą: kokiam tipui priklausau aš? Atsakymo garsiai nesakykite.]

Gasseto veikalas „Masių sukilimas“ – tai maištas prieš vidutinybę, prieš masinę sąmonę, prieš masinę psichozę, kritinio mąstymo nebuvimą. Heideggeriškais terminais kalbant, tai iš dalies maištas ir prieš das Man būvį. Tik „masių sukilimo“ nesupainiokite su C. G. Jungo kolektyvine pasąmone. [Šiek tiek juokauju.]

Viena iš pagrindinių Gsseto įžvalgų ta, kad šiandieninis pasaulis neturi nei planų, nei tikslų, nei idealų. Niekas jų neparengė, nes savo postus paliko mažuma, kuri priešinga masių sukilimui.

Kaip gyvensime toliau? – atviras klausimas, kviečiantis kiekvieną (pasimatymui su savimi) „pasimąstyti“.

P. S.

„… Priklausymą masei galima apibūdinti kaip psichologinį reiškinį, ir visai nebūtina, kad asmuo fiziškai į ją įsijungtų. Apie kiekvieną individą galima pasakyti, ar priklauso jis masei, ar ne. Masės žmogus yra tas, kuris nesijaučia esąs netalentingas, neturįs jokio išskirtinio bruožo – nei gero, nei blogo, kuris save laiko „tokiu kaip visi“ ir dėl to visai nesielvartauja, atvirkščiai – jis laimingas, kad visiškai toks pat kaip ir kiti. Įsivaizduokite kuklų žmogų, kuris išmėgina save įvairiose srityse, išbando savo gabumus šen bei ten ir galiausiai prieina išvadą, kad neturi jokių ypatingų gabumų, jokio talento. Toks žmogus pasijus gamtos nuskriaustas vidutinybe, bet niekada savęs nelaikys mase.“

Parengė Živilė Filmanavičiūtė, 2018.06.14

Pagal Ch. Ortega I Gassetas „Masių sukilimas“ (Mintis, 1993)

 

 

Share Button