Knyga užmuša pastatą
Pirmiausia tai buvo kunigo mintis. Tai kunigija persigando naujo veiksnio – spaustuvės. Altoriaus tarnus pagavo siaubas, jie apstulbo, išvydę spindulingą Gutenbergo spaudą. Tai sakykla ir rankraštis, pasakytas ir parašytas žodis, sunerimo dėl spausdintojo žodžio; taip žvirblis nustėrtų, pamatęs angelą Legioną, išskleidžiantį priešais jį savo šešis milijonus sparnų. Tai buvo šauksmas pranašo, kuris jau girdi virte verdančią, ūžiančią, išsivadavusią žmoniją; kuris mato ateityje protą, išjudinantį iš pamatų tikėjimą, mato, kad mintis nuvainikuos prietarus, pasaulis nusimes Romos jungą. Prognozė filosofo, kuris mato žmogiškąją mintį, spaudos dėka įgijusią sparnus, išsiveržiančią tarsi garas iš teokratijos gaubto …
Kiekviena civilizacija prasideda teokratija ir baigiasi demokratija. Architektūroje įrašytas tas laisvės dėsnis, sekąs po vienybės dėsnio. Nereikia manyti … kad statybos menas težino statyti šventyklas, išreikšti mitą ir kunigišką simbolizmą, akmeniniuose savo puslapiuose hieroglifais įrašyti paslaptingąsias įstatymo lenteles. Jei tai būtų, atėjus laikui … šventieji simboliai susidėvi ir užsimiršta, veikiant laisvai minčiai, žmogus išsivaduoja iš kunigo, filosofinių sistemų auglys ima graužti religijos veidą; tada architektūra nebe įstengtų perteikti naujosios žmogaus dvasinės būklės; jos lapai, išrašyti vienoje pusėje, būtų tušti kitoje, jos knyga būtų nepilna. Bet taip nėra …
Spaudos išradimas yra didžiausias istorinis įvykis. Tai visų revoliucijų branduolys. Tai visiškai kitoks žmonijos išraiškos būdas, tai žmogiškoji mintis, nusimetusi vieną formą ir apsivelkanti kita; simbolinis žaltys visiškai ir galutinai pakeitė odą, tas žaltys, kuris nuo Adomo laikų reiškia protą.
Mintis spausdinto žodžio pavidalu pasidarė tokia ilgaamžė, kaip dar niekada nėra buvusi; ji laki, nepagaunama, nesunaikinama. Ji susijungia su oru. Architektūros laikais mintis tapdavo kalnu ir galingai apvalydavo tam tikrą šimtmetį ir tam tikrą vietą. Dabar ji pavirto paukščių būriu, ji nuplasnoja į visas puses ir iš karto užima visą erdvę ir visus nuotolius.
Kartojame: kas nemato, kad tokiu būdu mintis dar labiau neišdildoma? Ji buvo patvari, o dabar ji pasidaro gyvybinga. Nuo ilgaamžiškumo ji pereina į nemirtingumą. Galima sugriauti masę, bet kaip išnaikinti tai, kas yra visur? Jei užlietų tvanas, kalnas jau seniai būtų nugrimzdęs po vandeniu, o paukščiai vis tiek skraidytų; ir jei tik vienintelė arka plūduriuotų šėlstančioje stichijoje, jie nutūptų ant jos, su ja išliktų, kaip ir ji stebėtų nuslūgstančius vandenis, ir iš to chaoso kilęs naujas pasaulis pabudęs išvystų sparnuotą ir gyvą viršum jo plevenančią paskendusio pasaulio mintį <…>
Perkirskite pirmykštę upės vagą kanalu, iškastu žemiau jos lygio, ir upė pabėgs iš savo vagos. Taigi, matote, kaip, išradus spaudą, architektūra pamažu menksta, skursta ir alinasi. Kaip jaučiama, kad toje vagoje vanduo slūgsta, syvai nuteka, laikų ir tautų mintis ją apleidžia! <…>
O tą saulėlydį mes laikome aušra! Tačiau nuo to momento, kai architektūra pasidaro toks pat menas, kaip ir visi kiti, kai ji jau nebe viešpataująs menas, nebe menas valdovas, nebe tironas, ji jau nebepajėgia išlaikyti pajungtų menų. Jie išsivaduoja, nusimeta architekto jungą ir eina kas sau. Kiekvienam jų tas išsiskyrimas naudingas. Izoliavimasis padeda augti. Skulptūra imasi statulų, šventųjų paveikslų gamyba virsta tapyba, kanonas – muzika. Čia kaip imperija, skylanti po Aleksandro mirties: jos provincijos pasidaro valstybėmis.
Iš čia kilo ir Rafaelis, Mikelandželas, Žanas Gužonas, Palestrina, ties spindinčio šešiolikto amžiaus šviesuliai <…>
Gutenbergas yra Liuterio pirmtakas. Kai viduramžių saulė galutinai nusileidžia, kai gotikos genijus amžinai užgęsta meno horizonte, architektūra vis labiau blanksta, blunka ir pasitraukia šešėlin. Spausdinta knyga, ta pastato kinivarpa, ją čiulpia ir naikina … Vitražus pakeičia stiklai. Akmenskaldys stoja į skulptoriaus vietą. Sudie, jėga, originalumas, gyvybė, prasmingumas. Vargšė dirbtuvių elgeta, ji gyvena vien kopijomis <…>
O kokia tuo tarpu pasidarė spauda? Visa ta gyvybė, apleidusi architektūrą, perėjo į ją. Juo architektūra menkėja, juo spauda pučiasi ir storėja <…>
Pradedant Šekspyro katedra, baigiant Bairono mečete, tūkstančiai varpinėlių sumišai susigrūdę ant tos viso pasaulio minties metropolijos. Jos pamatuose įrašyti senoviniai žmonijos raštai, kurių neįregistravo architektūra. Nuo įėjimo po kairei – senas balto marmuro Homero bareljefas, po dešinei – daugiakalbė biblija kelia septynias savo galvas. Toliau šiaušiasi romansero hidra ir kelios kitos hibridinės formos, Vedos ir Nibelungai.
Beje, stebuklingasis pastatas vis dar nebaigtas. Spauda, tas milžiniškas mechanizmas, be perstojo įsiurbiąs visus intelektualinius visuomenės syvus, nuolat išverčia naujų medžiagų savo kūriniui. Visa žmonių giminė yra ant pastolių. Kiekvienas protas – mūrininkas. Kukliausias jų užtaiso bent vieną skylę arba padeda savo akmenį <…>
Tai antrasis žmonių giminės Babelio bokštas.
Pagal: Viktoras Hugo (1964). Paryžiaus katedra. Vilnius: Vaga. 161-174 p.
Naujausi komentarai