Nekaltybė ir tiesa

Jacques’as Derrida mergystės plėvę laikė išorinio pasaulio ir vidinės šventovės ypatingu barjeru. Pasak Derrida, kuris savo ruožtu remiasi Nietzsche, Vakarų minties istorijoje egzistuoja metaforiškas moters ir tiesos ryšys. Jos abi esą tikrai nėra aiškiai suprantamos ar iškart neatsiskleidžia, be to, nė vienos iš jų neįmanoma iškart perprasti. Prisidengusios šydu ar apsaugotos mergystės plėve, jos abi – tiesa ir moteris – tampa paslaptingos ir reikalauja iš vyrų subtilių ir gudrių taktinių manevrų, jei jie nori prasiskverbti iki jų gelmių. Be fiziologinės funkcijos, mergystės plėvė padeda dar labiau mistifikuoti tai, kas glūdi anapus, lyg seksualinės vilionės ir gundymas būtų priemonės, padedančios nusigauti į pažadėtąją žemę ir tirti tikrąjį pažinimą.

Galbūt šie žodžiai skamba pretenzingai, tačiau Derrida audžia tą pačią mintį, kuri nedavė ramybės jau senovės graikams. Puikus nekaltybės ir mistinės sąsajos pavyzdys yra Atėnų Partenonas. Kaip ir žodyje „partenogenezė”, žodis „parthenos” reiškia „mergina” ir yra skaisčiosios deivės Atėnės, kurios garbei pavadintas miestas, prievardis. Savaime suprantama, šis pastatas statytas kaip šventykla, joje yra vidinės ir išorinės salės bei slaptos šventos patalpos, į kurias draudžiama įžengti. Šventykla tapo architektūriniu deivės kūno atspindžiu – šventykla ir buvo ji pati. Čia dar galima prisiminti ir deivės Vestos šventyklos gilumoje ugnį saugujusias Romos mergeles vestales (neatsitiktinai įmonė „Swan Vestas” gamina degtukus, kurie gali būti tarsi aliuzija į tą ugnį). Visais šiais atvejais skaisčiosios mergelės ne tik saugo savo nekaltybę – tai yra palaiko savo kūno virgo intacta – bet ir nepaprastą tiesą, skirtą išrinktiesiems. Psichologiškais terminais kalbant, tai lyg motyvuoja didesnį mergaitės uždarumą, nes nekaltybės nesaugojimas jai sukeltų jausmą, kad ji leidžia savo vaikinui pasiekti tai, kas joje tikriausia.

Derrida mergystės plėvę apibūdina kaip apsauginį skydą, brangenybių dėžutę, kurioje slypi nekaltybės lobis, vaginalinę pertvarą, plonytį nematomą šydą, kuris saugo įėjimą į gimdą, skiria moters vidų nuo išorės ir, galiausiai, geismą nuo jo patenkinimo. Tai nei geismas, nei malonumas, tai kai kas tarp jų. Mergystės plėvė slepia tiesą, taip pat slepia, o gal net užkerta kelią palaimingam pasitenkinimui. Tačiau ką iš tiesų reiškia ta seksualinė palaima? Kodėl, nepaisydami visų pavojų, nėštumo rizikos, nerimo ir baimės iššvaistyti švenčiausią tiesą, paaugliai pernelyg daug dėmesio skiria šiam – įžengimo į pilnametystę – ritualui? Numanomas malonumas turėtų būti išties nuostabus, kad nusvertų visus anapus to slypinčius pavojus. Taigi, kas čia tokio patrauklaus?

Troškimas mylėtis ir prarasti nekaltybę iš esmės primena troškimą vaikščioti. Nepaisant bendraamžių spaudimo, jūs esate biologiškai užprogramuotas pereiti šį gyvenimo etapą, net jei pradėti vaikščioti iš esmės atrodo kur kas svarbesnis įvykis. O tiems, kuriems nepavyksta atsikratyti nekaltybės, apskritai trūksta ne geismo, bet progos tą poreikį įgyvendinti. Tai reiškia, kad „geismas” nėra pats tinkamiausias žodis apibūdinti paauglių ketinimams prarasti skaistybę, nes čia veikia kažkas, ką kur kas sunkiau sąmoningai kontroliuoti. Na gerai, šis procesas reikalauja kelių sąmoningų sprendimų, tačiau jis natūralus ir jums reikėtų gerokai pasistengti norint jo išvengti.

Pradėjęs aktyvų seksualinį gyvenimą jūs tampate ir labiau, ir mažiau naudingas savo rūšiai. Labiau – nes galite turėti vaikų ir pratęsti savo rūšies egzistavimą, mažiau – nes pirmą kartą pasimylėję ir į pasaulį paleisdami naują kartą turite pripažinyi, kad jūs paleidote savęs paties senėjimo mechanizmą visu pajėgumu. Jei galite mylėtis, teoriškai esate tikras, kad jūsų palikuonys gyvens ilgiau už jus, todėl praradę nekaltybę galite jaustis tarsi pradėję nuostabią seksualinę kelionę, nors tai ir pabaigos pradžia.

Ištrauka: Robert Rowland Smith „Prie vairo su Platonu. Gyvenimo kelio ženklai” (Tyto alba. 2012. 95-97)

Iliustracija: Leonardo da Vinčio Madona