Žmonijoje slypi įvairūs scenarijai, tiek šėtoniški, tiek dieviški,“ – sakė šviesaus atminimo filosofas prof. Leonidas Donskis.

Šiandien svarbus žinojimas, kad nėra galutinių atsakymų į klausimus (o tai sunki žmogaus našta) ir žodis „tolerancija“ nuolat reikalauja reabilitacijos. Tolerancija – istoriškai rimtas reikalas. Pirmasis apie žmogaus teises bei religinę toleranciją prabilo Volteras, vėliau – Dž. Lokas („Laiškas apie toleranciją“). Jiems tolerancija reiškė esminę problemą – palikti žmogaus sielos vidų ramybėje; valstybė neturi kištis į privatų gyvenimą. Šiandien tolerancijos samprata daug platesnė.

Leonidui Donskiui ji reiškė ne tik sugebėjimą sugyventi su skirtingais žmonėmis (o visi žmonės yra skirtingi! Ir ne tik religijos, pažiūrų ar rasės atžvilgiu), bet ir optimistiškai žvelgti į ateitį globalizacijos procese. Tolerancija turėtų įgauti pedagoginį turinį. Tai pasitikėjimo klausimas ir orumo grąžinimas asmenybei. Neturi būti tokių institucijų, kurios prisiimtų galią nurodinėti žmogui, koks jis turi būti. Neapykantą visuomet nulemia nesaugumo sfera, priklausanti nuo situacijos (ar situacija rami, ar krizinė), o ji visuomet yra režisuojama socialinės inžinerijos – tai sąmoninga politinė operacija. Tolerancijos fenomeną profesorius aptarė ne tik filosofiniu, bet ir meniniu aspektu – per tapybos, literatūros kūrinius.

2015 spalio 29 d. šviesaus atminimo filosofas prof. Leonidas Donskis, skaitė paskaitą tolerancijos tema, Swedbanko auditorijoje, renginyje „Po Ąžuolu“.

Paskaitos garso įrašas:

Nuotraukoje šviesaus atminimo prof. Leonidas Donskis – Franso Halso nutapyto, besišypsančio mulato portreto fone.

 

Share Button