fbpx

Kas yra pragmatizmas

vov

Kartą, kai grįžau pasivaikščiojęs, radau visus iki vieno įsitraukusius į aistringą metafizinį disputą. Disputo corpus (lot. – objektas, šerdis) buvo voveraitė; reikėjo įsivaizduoti, kad paprasta gyva voveraitė tupi vienoje medžio kamieno pusėje, o kitoje pusėje už medžio stovi žmogus. Žmogus stengiasi pamatyti voveraitę ir greitai eina aplink medį, bet, kad ir kaip vikriai jis judėtų, voveraitė tokiu pat greičiu juda priešinga kryptimi, ir medis visą laiką užstoja žmogui voveraitę, todėl jam taip ir nepavyksta jos išvysti. Čia kyla tokia metafizinė problema: ar žmogus eina aplink voveraitę, ar ne? Aišku, jis eina aplink medį, o voveraitė tupi medyje, bet ar jis eina aplink voveraitę? Laisvo laiko šioje dykynėje buvo į valias, ir diskusija pagaliau išseko. Besiginčijantys pasidalijo į dvi grupes, ir kiekviena iš jų atkakliai laikėsi savo nuomonės; abiejose grupėse žmonių buvo po lygiai. Kai aš pasirodžiau, kiekviena pusė ėmė prašyti manęs, kad aš prisijungčiau prie jos ir padėčiau jai įgyti persvarą. Prisiminęs scholastinę taisyklę „aptikęs prieštaravimą, nustatyk skirtumą“, aš ėmiau ieškoti tokio skirtumo ir bematant jį suradau.

„Kuri pusė teisi, – tariau aš, – priklauso nuo to, kaip jūs praktiškai suprantate „ėjimą aplink“ voveraitę. Jei tai suprantate kaip judėjimą jos atžvilgiu iš šiaurės į rytus, paskui į pietus, paskui į vakarus, o paskui vėl į šiaurę, tada žmogus, žinoma, eina aplink ją, nes jis nuosekliai užima visas šias padėtis. Bet jei, priešingai, jūs manote, kad iš pradžių jis yra priešais voveraitę, paskui – jos dešinėje, paskui už jos, paskui jos kairėje ir pagaliau vėl priešais ją, – tada lygiai taip pat aišku, kad žmogus neina aplink voveraitę, nes dėl savo kompensuojamo judėjimo voveraitė visą laiką yra atsigręžusi į žmogų, o jos nugara nugręžta nuo jo. Nustatykite šį skirtumą, ir neliks pagrindo jokiam tolesniam disputui. Abi pusės yra teisios arba neteisios priklausomai nuo to, kokią praktinę prasmę jos suteikia pasakymui „eiti aplink“.

Nors vienas ar du labiau įsikarščiavę mano kalbą pavadino gudravimu ir išsisukinėjimu sakydami, kad jiems nerūpi žodžių žaismas ar scholastinis pedantiškumas, kad jie turėjo galvoje tik tai, ką reiškia paprastas, tikras angliškas žodis „round“ (aplink), dauguma, atrodo, sutiko, kad tasai nustatytas skirtumas pašalino disputo pagrindą.

Aš papasakojau šį trivialų anekdotą, nes jis yra paprastas pragmatinio metodo /…/ pavyzdys. /…/

Ar pasaulis yra vienis, ar daugis, determinuotas ar laisvas, materialus ar dvasinis, – kiekvienas iš šių požiūrių į pasaulį gali būti ar nebūti teisingas, ir ginčai dėl jų yra begaliniai. Pragmatinis metodas tokiais atvejais mėgina paaiškinti kiekvieną požiūrį, nurodydamas jo atitinkamus praktinius padarinius. Koks būtų kam nors praktinis skirtumas, jei tas, o ne kitas požiūris pasirodytų teisingas? Jei negalima nurodyti jokio praktinio skirtumo, tai alternatyvos iš esmės reiškia tą patį, ir visas ginčas yra tuščias. Tačiau kai ginčas yra rimtas, mes turime surasti praktinį skirtumą, atsirandantį dėl to, kad viena ar kita pusė laikoma teisia.

[Džeimsas V. Pragmatizmas. Vilnius: Pradai. 1995. P. 70-72]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code