fbpx

Umberto Eco: O viskas dėl raidžių galybės!

Jakopai, aš guliu lovoje ir negaliu matyti, kas vyksta lauke. Kiek suprantu, tai, ką man pasakoji, arba vyksta tavyje, arba vyksta aplink tave. Ir vienu, ir kitu atveju jokio skirtumo – išprotėjai tu ar pasaulis. Abiem atvejais kažkas daugiau negu galima apdorojo, sumaišė, suvertė į vieną krūvą Knygos žodžius.

– Ką nori tuo pasakyti?

– Mes nusidėjome prieš Žodį, tą, kuris sukūrė ir palaiko pasaulį. Dabar tu esi dėl to nubaustas, kaip ir aš esu nubaustas. Tarp mūsų nėra jokio skirtumo.

Įėjo seselė, padavė jam kažką suvilgyti lūpas ir paprašė Belbo daugiau jo nevarginti, bet Diotalevis pasipriešino:

– Palikite mus. Turiu pasakyti jam Tiesą. Jūs žinote Tiesą?

– Daktare, aš, na ir klausimas…

– Tuomet eikite. Turiu pasakyti savo draugui labai svarbų dalyką. Jakopai, paklausyk. Žmogaus kūne yra galūnės, sąnariai, organai, jie yra ir Toroje, supranti? O taip, kaip Toroje yra galūnės, sąnariai ir organai, taip jie yra ir žmogaus kūne, supranti?

– Suprantu.

– Kai rabinas Meiras mokėsi iš rabino Akibo, į rašalą jis įmaišydavo vitriolio, o mokytojas nieko nesakydavo. Tačiau kai rabinas Meiras paklausė rabino Izmaelio, ar gerai daro, šis jam atsakė: „Mano sūnau, savo darbe būk labai atsargus, nes tai dieviškas darbas, ir jei praleisi nors vieną raidę ar parašysi viena daugiau – sugriausi visą pasaulį…“ Mes norėjome perrašyti Torą ir nesijaudinome dėl raidžių – viena daugiau ar mažiau…

– Mes tik juokavome…

– Su Tora negalima juokauti.

– Mes juokavome su istorija, su kitų rašiniais…

– Ar yra toks rašinys, kuriuo pagrįstas pasaulis, bet kuris nebūtų Knyga? Duok man vandens, ne, ne iš stiklinės, suvilgyk tą skepetą. Ačiū. Dabar klausyk. Sumaišyti Knygos raides – tai sumaišyti pasaulį. Tai neišvengiama. Kiekvienos knygos, net ir elementoriaus. Argi tokie tipai kaip tavasis daktaras Vagneris nesako, jog tas, kuris žaidžia žodžiais, kuria anagramas, iškreipia leksiką – nešioja sieloje bjaurastį ir nekenčia savo tėvo?

– Ne visai taip. Jie yra psichoanalitikai, kalba taip dėl pinigų, jie ne tavieji rabinai.

– Visi, visi yra rabinai. Visi kalba apie tą patį. Ar manai, kad rabinai, kalbėję apie Torą, turėjau omenyje pergamento ritinį? Jie kalbėjo apie mus, bandančius pakeisti savąjį kūną per kalbą. Dabar klausyk. Knygos raides dėlioti reikia pamaldžiai, o mes to nedarėme. Kiekvienoje knygoje įaustas Dievo vardas, o mes nesimelsdami kūrėme visų istorijos knygų anagramas. Tylėk, klausyk. Tas, kuris nagrinėja Torą, palaiko pasaulio judėjimą, o skaitydamas ar perrašydamas palaiko ir savo kūno judėjimą, nes kūne nėra tokių dalių, kurios neturėtų atitikmens pasaulyje… Suvilgyk skepetą, ačiū. Keisdamas Knygą, keiti pasaulį, o keisdamas pasaulį, keiti kūną. Mes to nesupratome. Tora paleidžia iš savo skrynios vieną žodį, pasirodo akimirką ir tuoj pat vėl pasislepia. O atsiskleidžia tik tam, kas ją myli. Ji lyg gražiausia moteris, kuri slepiasi mažame tolimame savo rūmų kambarėlyje. Ji turi vieną meilužį, apie kurio buvimą nežino niekas. O jei kas nors kitas nori ją išprievartauti ir suima savo purvinomis rankomis – ji priešinasi. Ji pažįsta savąjį meilužį, atveria mažas dureles ir minutėlei pasirodo. Po to greitai vėl pasislepia. Toros žodžiai atsiskleidžia tik tiems, kurie ją myli. O mes norėjome kalbėti apie knygas be meilės, dėl pajuokos.

Ištrauka iš Umberto Eco knygos „Fuko švytuoklė“ ( Vertė I. Tuliševskaitė. Tyto alba. 1995. P. 356, 357)

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code