Egzistencialistų kavinėje

… kitu požiūriu egzistencializmo gimtadieniu galima laikyti vieną vakarą arti 1932-1933 metų sandūros, kai trys jauni filosofai, sėdintys „Bec-de-Gaz“ bare Monparnaso gatvėje Paryžiuje, dalijosi gandais ir gėrė firminį abrikosų kokteilį.

Vėliau šią istoriją išsamiai papasakos Simone de Beauvoir. Tad jai buvo dvidešimt penkeri, į pasaulį ji žvelgė iš po dailiai nuleistų vokų. Į barą atėjo su savo vaikinu Jeanu-Pauliu Sartre‘u, dvidešimt septynerių metų vyru pakumpusiais pečiais, žemyn nuleistais lūpų kampučiais, randuotu veidu, atlėpusiomis ausimis ir į skirtingas puses žiūrinčiomis akimis, nes dešinė, beveik nereginti, dėl sunkios egzotropijos, arba žvairumo, vis krypdavo į šoną. Jei nebūdavai tam pasiruošęs, bendraudamas su juo sutrikdavai, bet jei prisiversdavai žiūrėti į kairę akį, matydavai, kad iš jos sklinda šiluma ir protas. Tai buvo akis žmogaus, kuriam įdomu viskas, ką pasakoji.

Sartre‘as ir de Beauvoir dabar išties buvo susidomėję, nes trečias prie staliuko sėdintis žmogus jiems turėjo naujienų. Tai buvo senas Sartre‘o mokyklos ir studijų laikų draugas Raymond‘as Aronas. Aronas, kaip ir kiti du pokalbio dalyviai, į Paryžių atvyko žiemos atostogų. Sartre‘as ir de Beauvoir mokytojavo Prancūzijos provincijose: Sartre‘as Havre, de Beauvoir Ruane, o Aronas studijavo Berlyne. Dabar jis pasakojo draugams apie ten atrastą filosofiją, įmantriai pavadintą fenomenologija – ilgu, bet elegantišku žodžiu, kuris ir prancūzų, ir anglų kalboje skamba kaip jambinis trimestras.

Aronas pasakojo maždaug taip: tradiciniai filosofai dažnai pradeda nuo abstrakčių aksiomų ar teorijų, o vokiečių fenomenologai tyrinėja patį gyvenimą – tokį, kokį patiria kiekvieną akimirką. Jie atideda į šalį tai, kas nuo Platono laiku buvo varomoji filosofijos jėga: spėliones, ar daiktai yra tikri arba kaip galima sužinoti apie juos ką nors tikra. Fenomenologai pabrėžia, kad tokius klausimus keliantis filosofas jau yra įsviestas į pasaulį, pilną fenomenų (graikiškai – „daiktų, kurie pairodo“) ar bent jau daiktų regimybės. Kodėl gi nesutelkti dėmesio į fenomenus numojus ranka į visa kita? Senųjų svarstymų nereikia visiškai atsisakyti, bet juos galima suskliausti, kad filosofai galėtų tvarkytis su žemiškaisiais dalykais.

Didysis fenomenologų mąstytojas Edmundas Husserlis davė mums šūkį: „Prie pačių daiktų!“ Tai reiškia: negaiškite laiko aiškindami daiktus ir ypač negaiškite laiko svarstydami, ar daiktai yra tikri. Tiesiog žvelkite į tai, kas iškyla prieš jus, ir kuo tiksliau apibūdinkite. Kitas fenomenologas Martinas Heideggeris pateikė dar vieną įžvalgą. Pasak jo, per visą žmonijos istoriją filosofai gaišo laiką spręsdami šalutinius klausimus, užmiršdami užduoti patį svarbiausią – Būties – klausimą. Ką reiškia būti? Ką reiškia teigti, kad tu pats esi? Jis tvirtina, kad kol to nepaklausi, niekur nenueisi. Jis irgi siūlo fenomenologų metodą: nesivelti į intelektinius svarstymus, kreipti dėmesį į daiktus ir leisti jiems patiems atsiskleisti.

– Žinai, mon petit camarade, – Aronas kreipėsi į Sartre‘ą mokyklos laikų malonybiniu kreipiniu „mano mažasis bičiuli“, – jei esi fenomenologas, gali kalbėti apie šį kokteilį ir iš to padaryti filosofiją!

De Beauvoir rašė, kad Sartre‘as tai išgirdęs išblyško. Iš dramatiško jos pasakojimo galėtum pamanyti, kad jie ničnieko nebuvo girdėję apie fenomenologiją. Iš tikrųjų jie šiek tiek bandė skaityti Heideggerį. Jo paskaitos „Kas yra metafizika?“ vertimas pasirodė tame pačiame žurnalo „Bifur“ 1931 metų numeryje, kaip ir viena iš ankstyvųjų Sartre‘o esė. Tačiau de Beuvoir rašė: „Kadangi nesupratome nė žodžio, jis mums pasirodė neįdomus.“ Dabar jie susidomėjo – pamatė, kad fenomenologija yra būdas filosofiją susieti su kasdiene gyvenimiška patirtimi. (…)

… po gerų keturiasdešimties metų žurnalistui (Sartre‘as) prisipažino: „Galiu pasakyti, kad mane tai pribloškė.“ Ši filosofija mažų mažiausiai buvo gyvenimiška. Pasak de Beauvoir, jis iškart nudūmė į artimiausią knygyną ir paprašė: „Duokit man viską, ką turit apie fenomenologiją, tik greičiau!“ Jis gavo Husserlio mokinio Emmanuelio Levino knygelę „Intuicijos teorija Husserlio fenomenologijoje“. (…)

Praslinko vasara, jis (Sartre‘as) susitvarkė dokumentus ir išvyko studijuoti į Berlyną. Baigęs kursą namo parsivežė naują mišinį: vokiečių fenomenologijos metodus, supintus su ankstesnėmis danų filosofo Soreno Kierkegaard‘o ir kitų idėjomis, pagardintus savitu prancūzišku jo paties literatūriniu stiliumi. Jis taikė fenomenologiją žmonių gyvenime ir darė tai savitai, jautriai – kitaip nei jos pradininkai. Taip jis sukūrė tarptautinę filosofiją su paryžietišku atspalviu – modernųjį egzistencializmą.

Sartre‘o išradimas buvo genialus, mat fenomenologiją jis išties pavertė abrikosų kokteilių ir juos patiekiančių padavėjų filosofija. Tai buvo lūkesčių, nuovargio, susirūpinimo, jaudulio, kopimo į kalną, aistros geidžiamam mylimajam, pasibjaurėjimo negeidžiamuoju, Paryžiaus sodų, šaltos rudeniškos Havro jūros, pojūčio, kai sėdi ant per minkšto fotelio, vaizdo, kaip subliūkšta moters krūtys jai gulantis ant nugaros, bokso raundo įtampos, filmo, džiazo, dviejų nepažįstamųjų susitikimo po gatvės žibintu filosofija. Jis kūrė filosofiją iš galvos svaigulio, vojerizmo, sadizmo, revoliucijos, muzikos ir sekso. Daug sekso.

(Sarah Bakewell. Egzistencialistų kavinėje. Laisvė, būtis ir abrikosų kokteilis su Jeanu-Pauliu Sartre‘u, Simone de Beauvoir, Albert‘u Camus, Martinu Heideggeriu, Edmundu Husserliu, Karlu Jaspersu, Maurice‘u Merleau-Ponty ir kt. Vilnius: Tyto Alba. 2019. P. 9-11, 12)