Egzofilosofija

Filosofijos tomuose palaidota daugybė įvairių filosofijos istorijų, užgniaužtų minčių ir idėjų, kurios kartais ištrūksta kaip proto vaiduokliai, besivaidenantys ir persekiojantys racionalųjį, dienos šviesos pasaulį – lumen naturale. Platonų sielų metempsichozės, Dekarto kankorėžinė liauka, Berklio deguto vanduo, Nyčės amžinasis sugrįžimas – tai mintys, kurios užtraukia gėdą visai filosofijai. Jos aiškinamos, atsižvelgiant į tų laikų tamsumą arba mąstytojų išskirtinius bruožus. Bet retkarčiais tokios slaptos filosofijos galutinai neišnyksta: jos vis iškyla, aplanko kitą mąstytoją, tampa masine haliucinacija, pasirodančia ne miniai vienu metu, o kaip ta pati idėjos tąsa vis kitam žmogui. Būtent tokia yra egzofilosofija. Kas tai? Kaip ir jos bendratemė egzobiologija, egzofilosofija tyrinėja nežemiškos kilmės gyvybę filosofiniu aspektu. Plačiąja prasme filosofijos objektas aprėpia visą teologine realybe (dievus, angelus ir demonus kaip nežemiškas gyvybės formas) ir dar tūkstančius kitų ateivių įsitvirtinusių filosofijoje: Sokrato demonas, Nyčės Übermensch, Kitas fenomenologijoje. Tačiau egzofilosofijoje atsiranda ne tik dieviškumą palaikanti, bet ir jį kritikuojanti realybė, taigi Spinozos niekinti vaiduokliai ir Šopenhauerio demaskuoti spiritualistai užima teisėtą vietą egzofilosofijos istorijoje.

Vis dėlto siaurąja prasme pati egzofilosofija nėra sutelkta į visus paranormalius reiškinius, o tik į ateivių gyvenimo tyrinėjimus. Plačiąja prasme egzofilosofija prasideda nuo senų senovės, siekiant atskirti pačią egzofilosofijos šaką nuo teologijos. Atsirado dvi konkuruojančios nežemiško gyvenimo koncepcijos: materialistinė, kuriai nežemiška gyvybė yra pasaulių gausos padarinys, ir idealistinė. Jai nežemiška gyvybė yra sielos amžinybės padarinys. Nuo tada problema pernelyg daug nebuvo keičiama iki Šviečiamojo amžiaus, kai mokslo atradimai (Galilėjus, Kepleris, Niutonas) pakurstė egzofilosofijos aukso amžių: Dekartas, Leibnicas, Berklis, Volteras, Hjumas ir Kantas entuziastingai rašė apie tikėtiną nežemiškos gyvybės formų egzistavimą. Vis dėlto artėjant devynioliktajam amžiui įvyko dar vienas virsmas. Kol filosofai ginčijosi už (Pyrsas, Bergsonas) ir prieš (Hėgelis, Kirkegoras) nežemiškos kilmės gyvybę, pats teiginys tapo diskusijų objektu. Jei mokslininkai ėmė pirmauti, svarstydami egzistavimą ir neegzistavimą, priartindami nežemišką gyvybę prie fizikos, chemijos ir biologijos, filosofai iškėlė įvairiausias metaanalizes: Džonas Siuartas Milas kritikavo analogišką argumentaciją tų, kurie tikėjo nežemiškos kilmės gyvybe, o Liudvikas Vitgenšteinas klausimą tyrinėjo lingvistiniu aspektu.

Taigi egzofilosofijos istorija gali būti skirstoma į tris etapus. Pirmasis, apimantis senovę ir viduramžius, susijęs su trimis pagrindiniais klausimais: pasaulių gausos teiginiu, kosmoso ir sielos ryšiu ir egzomorfologija – arba nežemiškos gyvybės formų pavidalai ir išvaizda. Antrasis etapas, prasidėjęs kartu su Šviečiamuoju amžiumi ir besitęsęs visą devynioliktąjį, yra egzofilosofijos kaip filosofijos gyvavimo suklestėjimas: beveik kiekvienas didysis to laikotarpio filosofas dalyvavo diskusijoje dėl nežemiškos gyvybės formos. Buvo iškelta naujų klausimų, teologija pamažu atpainiota nuo egzofilosofijos ir apskritai suformuluotas tikėjimo nežemiška gyvybe statuso suvokimas arba kaip atskiro tikėjimo supratimas. Trečiasis periodas, prasidėjęs XX amžiaus pradžioje, pasižymi laipsnišku egzofilosofijos priskyrimu įvairioms mokslo šakoms. Didžioji problemų dalis nesikeičia, tačiau remiantis techniniais planetų formavimosi argumentais, cheminiu gyvybės atsiradimu ir panašiai atsakoma į kai kuriuos klausimus. Taigi egzofilosofija atsitraukia ir metasi į įvairaus lygio metaanalizes, kurios neperžengia tradicinių filosofijos logikos ir epistemologijos ribų. Egzofilosofijos problemos ir toliau dangstomos kitomis filosofijos sritimis – argi Kitas fenomenologijoje nėra būtent ateivio forma? – tačiau egzofilosofija laukia galimybių ir vėl pasirodyti horizonte.

[SUPERVERT. NEŽEMIŠKO SEKSO FETIŠAS. Vertė Mykolė Lukošienė. Endendu. 2008. P. 9, 10]