Epikūro laimės filosofija: džiaugtis gyvenimu, nesibaiminant bėgančio laiko
„Amžinai jaunas“ tapo šiuolaikinės visuomenės šūkiu. Išties nesunku įžvelgti amžinos jaunystės žavesį, norime būti gražūs, sėkmingi ir nuolat siekiantys vis naujų tikslų. Kodėl gi nepasiėmus iš gyvenimo dar daugiau gero? Paskui dar? Ir taip be galo? Tačiau ar vadovaudamiesi šia jaunystės filosofija – netenkame kai ko itin reikšmingo?
Nenuostabu, kad daugelį mūsų kankina įsišaknijęs nerimas, jog iš pratęsto savo jėgų žydėjimo teks įpulti į labai seną senatvę. Bėgdami nuo jos, praleidžiame unikalų ir neįkainojamą savo gyvenimo etapą. Leidykla VAGA rekomeduoja amerikiečių rašytojo Danielio Kleino knygą „Kelionės su Epikūru: Į Graikijos salą ieškant gyvenimo pilnatvės“ (vertė Matas Geležauskas, 2018).
Remdamasis filosofų (nuo Epikūro iki Sartre‘o) įžvalgomis, jis ieško atsakymų, į tokius klausimus: kaip atrasti gyvenimo pilnatvę? Kaip nustoti nerimauti dėl bėgančio laiko ir mėgautis kasdienybės akimirkomis? Kartu su autoriumi leiskitės į vasariškas atostogas Graikijos Idros saloje ir pažvelkite į savo gyvenimą naujomis akimis. Ši šmaikšti, intelektuali kelionių knyga įkvepia lengvumo bei optimizmo, tad yra tobulas pasirinkimas vasaros skaitiniams.
Labiausiai Epikūrui rūpėjo klausimas, kaip visavertiškai nugyventi gyvenimą, išnaudoti visas jo galimybes, ypač turint omenyje tai, kad gyvename tik vienąkart (pomirtiniu gyvenimu jis netikėjo). Epikūras buvo gyvas savo filosofijos pavyzdys. Šio pavyzdžio įkvėpta, Atėnų pakraštyje susiformavo bendruomenė, vadinama Epikūro sodu. Ten filosofas kartu su grupe atsidavusių draugų gyveno paprastą gyvenimą, augino vaisius bei daržoves, kartu valgė ir be perstojo kalbėjosi – be abejo, apie epikūrizmą. Kiekvienas, norėjęs prie jų prisijungti, buvo laukiamas. Stebėtina, tačiau, priešingai tuo metu Graikijoje vyravusiems papročiams, moterys Epikūro sode buvo mielai priimamos ir laikomos lygiavertėmis pašnekovėmis, diskutuojant filosofinėmis temomis. Iš tiesų epikūrizmas, kitaip nei kitos to laikotarpio helenistinės filosofijos, palaikė ir praktiškai įgyvendino radikalią lyčių bei socialinių klasių lygybę. Nors Atėnuose sklandė paskalos, kad Epikūras bei jo pasekėjai buvo amoralūs hedonistai. Tačiau akivaizdu, kad tai netiesa: epikūriečiai pirmenybę gerokai dažniau teikdavo ramiems nei siautulingiems malonumams. Taigi, kokios buvo pagrindinės Epikūro filosofijos idėjos, kurios galėtų būti aktualios mums ir šiandien?
Epikūro laimės filosofija
Daugybę metų gilinęsis į klausimą, kas yra laimė, Epikūras atsakė taip: geriausias gyvenimas, kokį galima nugyventi, yra laimingas, malonumų perpildytas gyvenimas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tokia išvada savaime suprantama. Tačiau Epikūras pats suvokė, jog čia tik pradžia, nes iš šio atsakymo kilo kiti, labiau varginantys ir trikdantys, klausimai: Iš ko susideda laimingas gyvenimas? Kokie malonumai iš tiesų suteikia ilgalaikį pasitenkinimą, o kokie greitai išsisklaido, palikdami tik skausmą? Taip pat titaniškas klausimas: Kodėl ir kaip dažnai mes patys sau sutrukdome siekti laimės?
Iš tiesų Epikūras nebuvo tipinis „epikūrietis“, bent jau ta prasme, kuria mes vartojame šį žodį šiandien. Tai reiškia, kad jis nebuvo gurmaniškas sensualistas* (filosofija, teigianti, kad pojūčiai yra vienintelis pažinimo šaltinis), visa savo esybe paniręs į malonumus. Jis mieliau suvalgydavo dubenį 23 paprastų virtų lęšių negu lėkštę kepto fazano, paskaninto mastika. Taigi jis nebuvo tipinis materialistas, o laimę jam galėjo suteikti net maži dalykai.
„Amžinai jaunas“ ar senatavė kaip gyvenimo kuliminacija?
Epikūras tikėjo, kad senatvė – tai gyvenimo kulminacija, pats geriausias etapas. Rinkinyje „Vatikano posakiai“ užfiksuoti tokie filosofo žodžiai: „Ne jaunuolį reikia laikyti laiminguoju, o seną žmogų, kuris nugyveno gerą gyvenimą, nes jaunuolis savo jėgų žydėjime daug laiko atsitiktinai klaidžioja, svyruodamas tarp savo įsitikinimų, o senolis jau prjau prisišvartavo prieplaukoje, užsitikrinęs tikrąją savo laimę.“ Juk jaunuolis, neapsispręsdamas, kokius įsitikinimus pasirinkti, taip pat dvejoja ir dėl savo siekių.
Epikūras nori pabrėžti tai, ką dzenbudistai vadina siekimo tuštuma. Juk mūsų kultūroje žmogus, vis dar esantis savo jėgų žydėjime, privalo ko nors siekti. Tas pats galioja ir asmenims, besivadovaujantiems kredo „amžinai jaunas“: mes niekada nenustojame sau kelti vis kitus tikslus, siekti įgyvendinti vis naujas ambicijas, kol dar pajėgiame tai daryti. Dauguma tokių „amžinų jaunuolių“ niekada nesustoja, nes jaučiasi nusivylę ir nepatenkinti, kad nesugebėjo iki galo realizuoti tikslų, kuriuos sau kėlė, kai buvo jaunesni. Jie į vėlyvuosius savo gyvenimo metus žiūri kaip į paskutinę galimybę pasipuošti nugalėtojo laurais.
Vis dėlto žmogus, kuris nuolat ko nors siekia, niekada nesiilsi. Vos tik įgyvendina vieną iš tikslų, kuriuos yra užsibrėžęs pasiekti, prieš pakratydamas kojas, iš to tikslo grėsmingai iškyla dar vienas. Tada dar kitas. O laikrodis, be abejonės, vis tiksi – tiesą sakant, vis garsiau. Mums ima stigti kvapo. Nebelieka laiko ramiai, susimąsčius, jaučiant dėkingumą, įvertinti savo gyvenimo saulėlydį, pasimėgauti nuostabiomis ilgomis popietėmis draugų būryje, klausantis muzikos ir apmąstant savo gyvenimą. Mes niekada neturėsime antros galimybės tai padaryti. Tačiau tokį sprendimą nėra lengva priimti.
Kaip išsivaduoti iš kasdienių reikalų kalėjimo?
Filosofo įsitikinimu, visų pirma mes patys sau trukdome siekti laimės, būdami perdėtai prisirišę prie vadinamojo komercinio pasaulio. Nors Epikūras gimė porą tūkstančių metų anksčiau, nei buvo nutiestas Medisono aveniu, bet jis jau suvokė, kad komercinis pasaulis turi paslaptingą savybę įteigti, kad mums reikia kažko, kas iš tiesų visai nereikalinga. O komercijos traukiniui nesustabdomai pūškuojant pirmyn, dar prisideda jausmas, kad mes nuolat turime siekti to, kas naujausia. Apimti to jausmo, perkame daiktus, kurie atspindi paskutinį mados klyksmą, tačiau kurių mums, gerai pagalvojus, nė nereikia. Tai gerokai prasilenkia su Epikūro taip aukštintu ramaus malonumo kupinu gyvenimu.
Epikūro teigimu, „Žmogui, kuriam negana pritekliaus, niekada nieko nebus gana.“ Todėl jo manymu, tikra laimė yra pigiau grybų, ją gali suteikti, tarkim, virti lęšiai ar jogurto padažas. Argi pagyvenęs žmogus, besimėgaujantis ramios senatvės metais, tikrai jaus stoką, negavęs paskanauti lėtai kepto fazano ar keptos lašišos su trumais, kurią mudu su žmona valgėme per vakarienę, prieš pat išvykdami Graikijon? Epikūras ragina rinktis paprastus malonumus. Jie ne tik pigesni – jie taip pat mažiau išvargina seną kūną.
Tačiau Epikūras, rašydamas, kad „privalome išsilaisvinti iš kasdienių reikalų ir santykių kalėjimo“, turi omenyje ne tik tai, kad turime liautis pirkę nereikalingus daiktus. Jis stengiasi mus įspėti, kad nepaskirtume viso savo gyvenimo reikalams, kurie mus suvaržo, pradedant viršininku, kuris aiškina mums, ką ir kaip turėtume daryti, priekaištauja, kad dabar dėl vienokių ar kitokių priežasčių elgiamės ne taip, kaip reikia. Net jei jūs pats esate viršininkas, kaip kad nemažai mano „amžinai jaunų“ draugų, jūsų veiksmus riboja santykiai: jūs turite bendrauti su kitais žmonėmis, sakyti jiems, ką jie turi daryti, derėtis su jais, juos motyvuoti. Vis vien esate įkalinti. O laisvė – būtent Epikūro propaguojama, radikali, egzistencinė laisvė – yra neišvengiama laimingo gyvenimo sąlyga.
Taigi Epikūro mintys apie tai, kaip geriausiai nugyventi gyvenimą, buvo aktualios ne tik daugeliui Atėnų gyventojų. Šiandien, šiame skubančiame, jaunystės kulto apimtame pasaulyje epikūrizmo filosofija gali suteikti mums galimybę naujai pažvelgti į save ir į savo pasirinkimus, kuriuos mums siūlo gyvenimas.
Daniel Klein „Kelionės su Epikūru: Į Graikijos salą ieškant gyvenimo pilnatvės“. Iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas, VAGA, 2018.
Knygynų tinklo VAGA informacija
Naujausi komentarai