Kvailybė veda prie išminties

Ir dar štai ką… bet, dievai nemirtingieji! Ar kalbėti man toliau, arba jau dabar nutilti? Bet kodėl nutilti, kada mano žodžiai – tikriausia teisybė! Tiktai tokiam svarbiam reikalui, galbūt, ne pro šalį būtų pasikviesti į pagalbą Helikono mūzas (Helikonas – Bojotijos kalnagūbris, Apolono ir mūzų buveinė) mūzas, kurių poetai yra įpratę šauktis dėl kiekvieno niekniekio. Taigi padėkite man truputį, Jupiterio dukros, kad galėčiau įrodyti, jog į tą aukštąją išmintį, į tą laimės tvirtovę, kaip ją praminė filosofai, nesurasite kelio, jeigu Kvailybė nesutiks būti jūsų vadovu. Jau ir anksčiau yra pripažinta, kad visi jausmai yra Kvailybės žinioje. Tuo ir skiriasi nuo mulkio išminčius, kad šis vadovaujasi protu, o ne jausmais, kaip anas. Štai kodėl stoikai rūpinasi atitolinti nuo išminčiaus visus susijaudinimus kaip kokias ligas, užmiršdami, jog tie susijaudinimai ne tiktai duoda kryptį, tarytum rūpestingi auklėtojai, skubančiam į išminties uostą, bet jie yra taip pat lyg koks šaunumo botagas ir pentinai, nes jie skatina žmogų prie kiekvieno gero darbo. Teisybė, tą atkakliai ginčija dvigubas stoikas Seneka, draudžiąs išminčiui turėti bet kurį afektą. Bet taip elgdamasis jis įsivaizduoja jau ne žmogų, o kažkokį naują dievą, kokio niekuomet nebuvo ir niekuomet nebus. Aiškiau kalbant, jis sukuria marmurinę žmogaus panašybę, bejausmę ir be jokių žmogiškų ypatybių. Tegu filosofai, jeigu tai jiems patinka, didžiuojasi tuo savo išminčiumi, tegu jį myli, be jokio konkurento tai meilei, tegu gyvena su juo Platono respublikoje (Platono respublika. Platono nuomone, geriausia respublika esanti ta, kurią tvarko filosofai, blogiausia – tironų valdoma.), arba idėjų valstybėje, arba Tantalo (Tantalas – mitinis Frrigijos karalius, Dzeuso ir Plutojos (turtingumo deivės) sūnus, pagarsėjęs savo turtingumu. Nusidėjęs dievams, buvęs nubaustas; apie jo kančias pasakoja Homeras: Stovi jisai ežere, ik palūpio įbridęs gilumo; Tuoj nuo jo bėga vanduo, prasiskyręs, ir matos po kojų Dugnas tik juodas, ir tas kuo greičiausiai iki sauso išdžiūsta.) soduose. Kas nebėgtų, siaubo pagautas, nuo tokios būtybės, lyg pabaisos, lyg šmėklos, neturinčios nė vieno įgimto jutimo, nežinančios nei meilės, nei gailestingumo, panašios į kietą akmenį arba į baugias Marpeso uolas (Marpeso uola – marmuro kalnagūbris Marpesu (Paro saloje), minimas Virgilijaus „Eneidoje“.), nuo kurios nieko nepaslėpsi, kuri niekuomet neklysta, kuri, panašiai kaip akylasis Linkėjas, visa permato kiaurai, visa tiksliausiai apsvarsto pagal savo mokslo taisykles, kuri visa žino, kuri tik viena pati savim patenkinta, tik viena turtinga, sveika, tik ji viena valdovė, tik ji viena laisva, trumpai sakant, tik ji viena – viskas.

O kad tik jis vienas tokios nuomonės apie save, tatai jam nesvarbu! Jis nesirūpina bičiuliu, nes jis pats niekam ne bičiulis; net dievams pasiryžęs užmesti kilpą ant kaklo, nes visa, kas tiktai atsitinka gyvenime, jis išjuokia ir niekina, tarytum beprotybę. Štai koks galvijas yra tasai tobulasis išminčius! Jeigu klausimas būtų sprendžiamas balsuojant, pasakykite, kuri valstybė sutiktų turėti tokį valdovą, kuri kariuomenė norėtų turėti tokį vadą, kuri moteris išsirinktų sau tokį vyrą, kas sutiktų turėti prie stalo tokį puotautoją, kuris vergas pakęstų tokio pono jungą? Kas nevelytų jo vietoje bet kokio paskučiausio kvailio iš kvailių minios, kuris, būdamas kvailys, geriau už bet kurį kitą galėtų valdyti kvailius arba jiems būti paklusnus, kuris patiktų į save panašiems – o tokių didelė daugybė! – kuris būtų švelnus su savo žmona, malonus su bičiuliais, linksmas puotoje, gražiai sugyvenamas ir manąs, kad jam niekas nesvetima, kas yra žmogiška. Tačiau man net koktu toliau kalbėti apie tą jūsų išminčių. Kreipkimės verčiau į kitus gėrius, kurių jums teikia kvailybė.

[Erazmus Roterodamus. Pagiriamasis žodis kvailybei. Vilnius: Vaga. 2011. P.81-83]