Erichas Marija Remarkas apie laimę

laiptai„Laikas gyventi ir laikas mirti“ herojai išsiskiria: Greberis išvyksta į karą. Elizabeta pasilieka.

„Pro langą spindėjo žvaigždės. Aplink nedidelį jo keturkampį raizgėsi laukinės vynuogės, kelios jų šakelės buvo nusvirusios žemyn ir švytavo vėjyje lyg negirdimo laikrodžio tamsios švytuoklės.
– Aš ne iš tikrųjų verkiu, – tarė Elizabeta. – O jei ir verkiu, tai nesirūpink tuo. Tai ne aš, tik kažkas iš manęs veržiasi. Kartais nieko kito nelieka, tik verkti. Tai ne liūdesys. Aš laiminga.
Elizabeta gulėjo jo glėbyje, priglaudusi galvą jam prie peties. Lova buvo plati, iš seno tamsaus riešuto. Galai buvo aukšti ir lenkti. Kampe stovėjo riešutinė komoda, o ties langu – stalas ir dvi kėdės. Ant sienos kabojo stiklinė dėžutė su nublukusiu jungtuvių vainiku iš dirbtinių mirtų ir veidrodis, kuriame mirgėjo tamsios, virpančios vynmedžio šakos ir šėma šviesa, krintanti iš lauko.
– Aš laiminga, – pakartojo Elizabeta. – Tik per šias kelias savaites tiek įvyko, kad man viskas niekaip nebesutelpa. Bandžiau sutalpinti. Nesiseka. Turėk šiąnakt kantrybės su manimi.
– Labai dar norėčiau išgabenti tave iš miesto, kur nors į kaimą.
– Vis tiek kur būsiu, kai tu išvažiuosi.
– Ne vis tiek. Kaimų niekas nebombarduoja.
– Kada nors baigsis tie bombardavimai. Juk beveik nieko nebeliko iš miesto. Negaliu išvykti, kol dirbu fabrike. Džiaugiuos, kad turiu šį užburtą kambarį. Ir ponią Vitė.
Ji ėmė ramiau alsuoti.
– Tuojau man viskas praeis, – kalbėjo ji. – nemanyk, kad aš kokia isterikė. Aš laiminga. Bet tai svyruojanti laimė. Ne kokia monotoniška kaip karvės.
– Karvės laimė, – tarė Greberis. – Kam tokios reikia?
– Nežinau, bet man atrodo, kad ir tokia ilgai man nenusibostų.
– Ir man taip pat. Tik nenoriu prisipažinti, nes kol kas mums tai nepasiekiama.
– Dešimt metų tvirtos, geros, vienodos, miesčioniškos laimės, karvės laimės, – manau, kad ir visą gyvenimą ji nenusibostų!
Greberis nusijuokė.
– Tai dėl to, kad mūsų gyvenimas toks pašėlusiai įdomus. Mūsų protėviai galvojo kitaip; jie troško nuotykių ir bodėjosi tokios laimės.
– Mes – ne. Mes vėl pasidarėme paprasti žmonės su paprastais norais. – Elizabeta pažvelgė į jį. – Nenori dar miego? Nenori visą naktį išmiegoti be pertraukos? Kažin kada vėl tau pavyks taip miegoti, juk rytoj vakare išvažiuoji!
– Išsimiegosiu važiuodamas. Praeis kelios dienos, kol nuvažiuosiu į vietą.
– Gausi kada nors pagulėti lovoje?
– Ne. Daugių daugiausia, ko galiu tikėtis nuo rytojaus, tai gultas arba šiaudinis čiužinys. Greit pripranti prie tokių dalykų. Ne taip baisu. Artėja vasara. Rusijoj bjauru žiemą.“

(Remarkas Ė. M. Laikas gyventi ir laikas mirti. Kaunas: Spindulys. 1992. P. 314-315)

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code