Atlaidumas ir mielaširdystė

mielAtleisti sunku. Kažkas mumyse priešinasi. Sunku atleisti, nes baisu prarasti savigarbą. Mūsų egocentrizmas nenori atleisti. Kai jaučiamės įžeisti, galvojame ne apie atlaidumą, o apie teisingumą.

Stoikui netenka atleisti, nes jis neleidžia sau net supykti. Stoikų idealas – apatija, rami bejausmė būsena, kai protas suvokia būtinumą to, kas vyksta, ir drąsiai pakelia lemtį. Pyksta tik kvailiai. Pyktis žeistų stoiko vidinį orumą.

«Kas nors ims mane niekinti? Tegu; aš tik žūrėsiu, kad nepadaryčiau arba nepasakyčiau ko nors verto paniekos. Ims manęs neapkęsti? Tegu; aš liksiu visiems palankus ir linkintis gera, pasirengęs ir jam pačiam parodyti jo klaidą be pykčio ir be puikybės…» [Markas Aurelijus. Sau pačiam]

Protas – stoiko ramybės pamatas. Jį pasitelkus išanalizuojamas kito žmogaus elgesys, suprantamos jo priežastys ir prieinama prie išvados:

«Geriausias būdas apsiginti yra neatsilyginti tuo pačiu.» [Markas Aurelijus. Sau pačiam]

Pagal daoistinę etiką, atlaidumo šaltinis yra savojo aš išsižadėjimas, kai gyvenama paprastai ir natūraliai, vadovaujantis pirmapradžiu dao principu. Tai taikingasis de – prievartos neskatinimas.

«Tikras karvedys nekaringas,

tikras kovotojas nepiktas,

tikras nugalėtojas nesikivirčija,

tikras žmonių valdovas – nuolankus… » [Lao Dze. Dao De Dzing]

Interpretuojant šią mintį galima supriešinti su alternatyva. Jeigu karvedys netikras – jis karingas, jeigu nugalėtojas netikras – jis kivirčijasi, jeigu žmonių valdovas netikras – jis pasipūtęs. Netikrumas yra pykčio šaltinis, paprastumas ir natūralumas – taikos.

Krikščioniškoji etika – tai nesuinteresuotumo ir savojo egocentrizmo išsižadėjimo etika. Racionalų pykčio reguliavimą ji pakeičia atlaidumu.

Kodėl turiu atleisti ir už ką turiu mylėti savo artimą kaip pats save?

Ar jis kuo nors pranašesnis už mane?

Ne.

Tiesiog pripažinus ką nors esant aukščiau savęs, nelaikant savojo aš aukščiausiu pasaulio tašku ir paklūstant besąlygiškajam

«mylėk visa širdimi, visa siela, visu protu.»

Nėra kito kelio paliudyti savo meilės besąlygiškumą, kaip tik radikaliai išsižadant savojo egoizmo.

Artimasis yra mano galios išbandymas. Taip galima interpretuoti «Priešų meilės» priesaką:

«Bet Jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus. Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir marškinių. Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė. Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius» (Lk 6,27-32)

Augustinas rašo, kad mielaširdystė yra meilė, kai mes mylime tai, ką turime mylėti. Žmones mes mylime kitaip nei daiktus. Daiktus mylime dėl savęs, žmones – dėl jų pačių.

Meilė ieško savo pačios džiaugsmo, jei ji veikiavalią, ji tai daro savo pačios labui.

Mylėti kitą visa siela – tai nėra savęs paaukojimas. Tai meilė kitam kaip ir sau pačiam, vadovaujantis tobulos lygybės principu.

Tas, kurį myliu yra lygus man ir aš esu lygus tam, kurį myliu. Mes labiau mylime sau lygų žmogų. Jei mylime asmenį, turime norėti, kad jis būtų lygus mums. Akivaizdu, kad dažniausiai linkstama į abipusę meilę. Mylintis žmogus išreiškia savo jausmus tam tikrais ženklais, vildamasis, kad už meilę jam bus atsilyginta meile. Jei pavyksta, jis susijaudina, nes mato įsiplieskiant meilę mylimo asmens sieloje. Meilė, jei nėra abipusė, negali gyvuoti.

Tai dar ne viskas. Meilė ne tik sukelia ir reikalauja iš abiejų asmenų panašių jausmų. Ji sujungia juos ir tam tikru mastu jie liaujasi būti dviem asmenimis. Kadangi kiekvienas jų patiria jausmą, verčiantį kitam norėti to, ko kitas nori jam, dvi  meilės tampa viena. Juk meilė – tai gyvenimas, kuris sujungia arba siekia sujungti du dalykus. «Mylėti kitą kaip save» negali būti prieštara, nes meilė sujungia ir negali atskirti to, kas yra viena.

«Tyrinėkite save, mano broliai, ieškokite slaptų savo širdies išteklių. Pastebėkite ir rūpestingai puoselėkite tą gailestingumą, kurią turite, ir stiprinkite tą, kurią rasite. Saugokite šią brangenybę tarsi tiesą savyje. Kodėl Jūs bijote atiduoti save? Todėl, kad bijote save prarasti? Iš tiesų, jei neatiduosite savęs, save prarasite. Mielaširdystė sako: «Duok man savo širdį, leisk man ją turėti ir tu jos neprarasi». [Augustinas]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code