Blynų fenomenologija

blynu istorija

Mėnulis švietė, o saulutė blynus kepė

Filosofai ir kiti humanitarai neretai pasitelkia fenomenologinį metodą. Jie tiria viską, tik ne blynus. Iš kur tokia fenomenologinė blynų diskriminacija, man labai aiškiai suprantama – blynai nedvejojant priskiriami buitinio gyvenimo sričiai.

Tiesa, tai labiau taikoma bulviniams, o ne miltiniams blynams. Miltiniai blynai būna su bananais, uogiene ir grietine, tai presuponuoja pramoginės kulinarijos aspektus: blynas su uogiene ar bananais praranda tautinio charakterio rimtį, patį blyniškumą, kurį išsaugo bulvinis blynas. Miltinis blynas su uogiene – tai jau desertas, kulinarinė arogancija. Tuo tarpu bulvinis blynas pačia savo esme byloja: jei esi alkanas, tikrai pasisotinsi, o ne vien smaližiausi. Čia glūdi mums artimas paprastumas, žemiškumas. Ant bulvinių blynų beriamas ne cukrus (saldumas, vaikiškumas, naivumas), o druska (tautos charakteris, žemės druska, sąlytis su Būtimi). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad bulviniai blynai nėra prestižinis patiekalas, neretai valgomas studentų, bohemos, jie nepelnytai diskredituoti. Tad būtina šį patiekalą reabilituoti. Elitas jei ir valgo bulvinius blynus, tai tikrai ne iškilmių proga. Studentai ir pensininkai blynų iškilmių proga taip pat nevalgo. Tai ir suteikia blynams nevisaverčio patiekalo statusą.

Tačiau tai netiesa. Tai apriorinis blynų nuvertinimas neatlikus rimtesnės fenomenologinės analizės. Blynai tikrai visaverčiai patiekalai. Ir šią tezę reikia apginti. Jos neapgynę neapginsime ir savo tautos visavertiškumo, nes mes kasdienybėje blynais mintame. Kadangi kasdienybė atskleidžia mūsų tapatybę, per ją atsiveria lietuviškasis buvimo būdas, o jame savo ruožtu reiškiasi ir baltų dvasia.

Ne tik kasdienybėje blynus valgome. Briuselis žino, kad per Užgavėnes blynus valgo visa tauta. Visa tauta blynus valgo visą dieną. Toks blynų fenomenas yra tikrai ne tik kulinarinis, bet ir kultūrinis, folklorinis, ekonominis, religinis, tautinis. Todėl būtų protinga filosofams susivienyti su etnologais, religijotyrininkais, ekonomistais, vadybininkais, verslo etikos specialistais, tautininkais, psichologais, istorikais ir kartu, bendromis intelektinėmis ir dvasinėmis pastangomis, panaudojant fenomenologinį metodą, paskelbti naują blynotyros mokslą. Tai būtų tarpdisciplininis dalykas. Vadinasi, atitiktų naujausius akademinius vėjus.

Filosofai reflektuotų blynus. Jie mąstytų, kas yra blynas per se, kaip blynas reiškiasi sąmonėje. Pasitelkę fenomenologinį metodą, filosofai suskliaustų bet kokią iš anksto žinomą informaciją (pvz. blyno kainą, iškepimo vietą), kad galėtų aprašyti, kokiu būdu blynas pasireiškia pats savaime solipsistiniame subjekto patyrime, o paskui – kaip pasireiškia intersubjektyviai. Etnologai tirtų blynų įtaką Lietuvos folkloro plėtrai. Religijotyrininkai apmąstytų blynų valgytojų religinį potyrį per gomurį, t.y. kaip alkanas katalikas patiria sotumo jausmą jausdamas blynus pilve ir už tai dėkodamas Dievui, Absoliutui. Galbūt Bažnyčios hierarchams galėtų būti pasiūlyta paskelbti Lietuvos blynų šventąjį ar globėją, kaip kad šv. Antanas yra pamestų daiktų globėjas. Ekonomistai įvertintų blynų rinkos galimybes visoje Europoje, o vadybininkai sudarytų blynų rėmimo ir rinkodaros programas. Verslo etikos specialistai sukurtų blynų valgytojų ir kepėjų elgesio kodeksus, nes vargu ar įstatymas būtų numatęs administracines baudas už blyno išniekinimą. Tautininkai galėtų blynus išnešioti po ambasadas, paaiškinti ambasadoriams, kodėl blynai tokie svarbūs mūsų tautinei savimonei (pvz., valgydami blynus ištvėrėme sovietinio režimo košmarą). Psichologai moksliškai pagrįstų katalikišką mūsų tautos taurumą ir skaistumą: bulvinis blynas yra apskritas, todėl neprimena falo, o nefalinių produktų kišimas į burną liudija, kad tauta nėra falinės Freudo neurozės stadijos. Istorikai šiuo nauju blynotyros rakursu perrašo pačią Lietuvos istoriją. Būtų nuostabu išvysti naują mūsų istorijos veikalą pavadinimu „Lietuvos blyninis laikotarpis“.

Blynas nėra tuščiaviduris kaip riestainis. Bulvinis blynas ne tik savo forma tobulas, bet taip pat pasižymi vidiniu turiniu – bulvėmis su kiaušiniais. Bulvinis blynas kaip simbolis netgi pranoksta kitus simbolius, kurie nėra tokie tobuli formos ir materialaus, apčiuopiamo turinio požiūriu. Ir tai lietuviškas simbolis.

Tiesa glūdi Lietuvos bulviniuose blynuose!

Bet reikia iškelti klausimą, ar apskritai vertėjo rašyti apie blynus. Wittgensteinas sakė: “Apie ką negalime kalbėti, apie tai reikia tylėti”. Perfrazuojant šį iškilų mąstytoją, galbūt verta pridurti, kad jei apie blynus negalima kalbėti, juos reikia valgyti, t.y. valgyti blynus, o ne apie juos filosofuoti!

[Remiantis A. Veverskytės sudaryta knyga „Iš blynų istorijos…“; Tomo Kavaliausko tekstu (Vilnius: Mintis. 2011. P.129-133)]

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code