Kavos fenomenologija

Pavyzdžiui, pažvelkime į puoduką kavos. (Husserlis mėgo kavą. Seniai, prieš Aronui prabylant apie abrikosų kokteilį, Husserlis per seminarus sakydavo studentams: „Paduokite man puoduką kavos, kad galėčiau iš to padaryti fenomenologiją.”)

Tai kas gi tas puodukas kavos? Galėčiau jį apibrėžti chemijos terminais, o remdamasis biologijos žiniomis apibūdinti kavamalės, kaip jos malamos, kaip per miltelius košiamas vanduo, kaip paskui skystis supilamas į tam skirtą indą ir patiekiamas žmonių genties atstovams, kurie jį vartoja per burną. Galėčiau nagrinėti kofeino poveikį kūnui arba leistis į diskusijas apie tarptautinę prekybą kava. Iš šių faktų galėčiau sudaryti enciklopediją ir vis vien nepriartėčiau prie to, kas yra šis prieš mane stovintis puodukas kavos. Kita vertus, jei elgčiausi priešingai ir iškločiau asmenines sentimentalias asociacijas (kaip padarė Marcelis Proustas, pamirkęs arbatoje pyragaitį ir parašęs apie tai septynis tomus), irgi nesuprasčiau šio puoduko kavos kaip tiesiogiai patiriamo reiškinio.

Arba galiu pasakyti, kad šis puodukas kavos – tai sodrus lyg žemės, lyg kvepalų kvapas; tai iš puoduko kylantis ir tingiai vinguriuojantis garas. Kai keliu storasienį puoduką prie lūpų, jame palengva teliūskuoja skystis, jaučiu jo svorį, artėjančią šilumą, stiprų sodrų skonį burnoje, iš pradžių aitrų ir mažumėlę supurtantį, paskui atpalaiduojantį ir maloniai šildantį, iš puoduko sklindantį į mano kūną, atnešantį ilgalaikio žvalumo ir budrumo pažadą. Šis pažadas, šie pažįstami pojūčiai, kvapas, spalva ir skonis, yra kavos, kaip fenomeno, dalys. Jos atsiranda dėl to, kad jas patiriame.

Jei į visas jas žiūrėčiau kaip į grynai „subjektyvius” elementus, kuriuos reikia pašalinti, kad apie savo kavą galėčiau kalbėti „objektyviai”, pamatyčiau, kad iš mano puoduko kavos kaip fenomeno – tai yra iš to, kas atsiskleidžia mano, kavos gėrėjo, patirtyje – neliko nieko. Šis patirtinis puodukas kavos yra vienintelis dalykas, apie kurį galiu pasakyti kai ką tikra, o visa kita, kas susiję su pupelių auginimu ir chemija, tėra gandai. Galbūt tai įdomūs gandai, bet fenomenologui jie nesvarbūs.

Todėl Husserlis sako, kad norėdamas fenomenologiškai aprašyti puoduką kavos, turiu atsisakyti abstrakčių samprotavimų ir bet kokių įkyrių emocinių asociacijų. Tik tada galėsiu sutelkti dėmesį į tamsų, kvapnų, sodrų prieš mane esantį fenomeną. Šį samprotavimų „padėjimą į šalį”, „suskliautimą” Husserlis vadina epoché – iš senovės skeptikų pasiskolintu terminu, reiškiančiu bet kokių pasaulio vertinimų sustabdymą. Kartais Husserlis jį apibūdina kaip fenomenologinę „redukciją” – papildomų teorijų apie tai, kas „iš tikro” yra kava, išgarinimą, kad liktų tik stiprus pirminis skonis, kitaip tariant, fenomenas.

Viso to pasekmė yra didis išsilaisvinimas.Husserlis teigia: fenomenologija suteikia man laisvę kalbėti apie savo potyrį, susijusį su kava, ir padaryti ją svarbių tyrimų objektu. Panašiai tampu laisvas pasakoti apie daugybę gyvenimo sričių, kurios atsiskleidžia tik jas aptarus fenomenologiškai. Kitas atvejis, panašus į kavos pavyzdį, būtų ekspertų atliekama vyno degustacija – tikra fenomenologinė praktika, jei tik tokia išvis gali būti, kai svarbu ir gebėti atskirti patirtines savybes, ir jas aprašyti.

Ištrauka iš Sarah Bakewell knygos „Egzistencialistų kavinėje” (Tyto Alba, 2019; 52, 53 pusl.)