Ar filosofija yra reikalinga?

„Filosofas, prisitaikydamas prie pragmatinės kasdienybės reikalavimų, nuolat iškrenta iš filosofinės būsenos…“

Filosofas visada jaučiasi šiek tiek svetimas kasdienybės ir populiariosios kultūros erdvėje. Bet apie tai nuo pat „pradžių“…

Nors filosofija pretenduoja į universalumą, t.y. kelti visuotinus klausimus ir duoti priimtinus visiems racionaliai mąstantiems žmonėms atsakymus, istorija parodo, kad universali (tokia prasme) ji niekada nebuvo. Dar daugiau: „filosofijoje nėra tiesų, kurios būtų priimtinos visiems filosofams, jau nekalbant apie nefilosofus.“

Ir nors filosofija pretenduoja į visuotinumą, jos atrastos tiesos negali būti vadinamos objektyviomis tiesomis. Kodėl? – paklausite Jūs. Nes filosofija negali duoti galutinių atsakymų ir pačiupinėjamų rezultatų. Todėl filosofu nuolat nusiviliama. Ir pats filosofas kasdienybėje dažnai savimi nusivilia.

Visų pirma, filosofija nėra mokslas, kurio tiesos ne tik objektyvios, bet ir priverstinės. Mokslas materializuojasi, o filosofija nesimaterializuoja, nes negeneruoja praktiškai apčiuopiamų rezultatų.

Filosofija nėra ir menas, kurio kūriniai žmogui teikia tam tikrą pramogą ar malonumą, padeda įveikti kasdienybės nuobodulį –  savotiškai yra žmogui „naudingi“.

Filosofinės idėjos nėra naudingos, ta prasme, kad jų negalėsite nei nusipirkti, nei parduoti kaip meno skulptūrų.

Filosofija taip pat nėra religija, kuri dogmatiškai „cementuoja“ visuomenėje moralę.

Taigi, pati  filosofija nėra reikalinga nei kaip mokslas, nei kaip menas, nei kaip religija. Nors filosofija su šiais žmogaus dvasinės saviraiškos būdais turi daug bendro.

Filosofinė būsena gyvenime nereikalinga, nors gimsta kartu su sąmoningu žmogiškumu. Nei kultūros, nei civilizacijos be filosofijos negalime įsivaizduoti. (Prisiminkite senovės graikus, jų filosofija daugeliu atžvilgių lėmė Vakarų civilizacijos raidą.)

Filosofija kuria pasaulio formas ir ši įforminanti jos galia ypač stipriai pasireiškia kritiniais pasaulio momentais, kai žmonija pradeda grimzti į pirmapradį chaosą. Pasaulis tuomet iš filosofijos  pareikalauja naujų idėjų, kurias realizuoja religija, menas, mokslas, politika. Tokiu būdu filosofija ir įrodo savo reikalingumą.

Tačiau, kai filosofija „persistengia“, mėgindama parodyti savo regiamąją prasmę, įvyksta jos transformaciją į sofistiką.

Kas yra sofistas? Sofistas – tai specialistas. Jei filosofas klausia, tai sofistas – atsako. Sofistika – taikomoji filosofija, pritaikyta kasdienybei. Jei egzistencinė filosofo situacija verčia jį transcenduoti kasdienybėje ir žengti anapus, tai sofistas pasilieka šiapus.

Filosofija virsdama sofistika teikia tariamą naudą. Išmintis pavirsta preke, nors ir neįmanoma parduoti to, ko šiame pasaulyje tiesiogiai nėra.

Galima parduoti žinias, žodžius, bet parduoti filosofines idėjas neįmanoma.

„Transcendencija negali virsti plataus vartojimo preke.“

Dažniausiai sofistai, priešingai nei filosofai, sukelia miniai simpatiją ir susižavėjimą; linksmina liaudį, pasakoja intriguojančias filosofines istorijas, ar moko visuomenę dorovės. Sofitai – tai paprasčiausi šarlatanai, nors gali būti ir intelektualinių žaidimų meistrai, ir sielos žaizdų gydytojai, guodėjai, ir politinio meno mokytojai ir etc.

Kai filosofija tampa religijos pakaitalu, kurdama terapines mokyklas ar sektas, kur filosofas persikūnija į lyderį, ji taip pat virsta sofistika.

Filosofija virsta sofistika , kai siekia tapti mokslo pakaitalu. (Grynasis mąstymas nereikalingas, kur viešpatauja eksperimentinė gamtotyra.)

O ideologija! Tai filosofijos karikatūra. Idėjos supaprastinamos ir paverčiamos jėgos instrumentais. Jei ideologija tarnauja valdžios geismui, tai filosofija nėra valios viešpatauti priedėlis ir siekia saiko.

Filosofija kelia saiko reikalavimą žmogui. Saikas – labai svarbus, o mūsų dienomis ypač aktualus.

Kodėl saikas pagrindinis žmogaus gyvenimo principas? – jei paklaustumėte manęs… Sakyčiau: atsakymo ieškokite Aristotelio „Nikomacho etikoje“. (Ją rasite dar 1990 metais „Minties“ leidyklos išleistuose Rinktiniuose raštuose.)

P. S. Kartą, 1945 m., J.-P. Sartre‘as pasakė:“Dažnai nutinka, kad iš manęs ima interviu nekompetentingi žmonės. Tokiais atvejais turiu dvi galimybes: nesutikti atsakyti į klausimus arba susitaikyti, kad diskusija bus subanalinta. Pasirinkau pastarąjį variantą, nes iš esmės, kai dėstome teorijas per filosofijos pamokas, sutinkame supaprastinti mintį tam, kad ją būtų galima suprasti, o tai nėra blogai.“

Šis „tekstukas“ taip pat smarkiai redukuota Arvydo Šliogerio filosofijos samprata; iš esmės priskirtinas tai pačiai filosofo minimai sofistikai. Bet, jei beskaitant jį, nors kiek pasidarys Jums aiškiau, kas yra filosofija, tai nevirs, tikriausiai, pačiu didžiausiu blogiu.

Su geriausiais linkėjimais,

parengė  Živilė Filmanavičiūtė

Pagal Arvydo Šliogerio knygelę „Kas yra filosofija?“ (Strofa, 20011)

Share Button

You may also like...

1 Response

  1. Rūta parašė:

    Ačiū Živile, kad rašote. Tokiems mėgėjams kaip aš tai puiki proga prisiliesti prie filosofijos. Tokie supaprastinti tekstai leidžia išeiti iš kasdienybės ir tuo pačiu tą kasdienybę iš naujo apsvarstyti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code