Filosofo savybės

7 faktai apie savybes, kurias Platonas laikė privalomomis filosofui.

Graikų filosofas Platonas buvo ir graikų filologas – galbūt net pats didžiausias, nes iškėlė keletą filologinių klausimų, kurie aktualūs iki šių dienų ir kurių niekas dar iki šiol neišsprendė. Be to, klausimai suformuluoti tokia forma, kad priverčia kiekvieną naują kartą, nuo pat gimimo iki gyvenimo pabaigos, mąstyti apie juos. Vienas iš tokių klausimų: ką  dabar reiškia mąstymas?

1. Šį klausimą galima perfrazuoti ir paklausti: kas yra tikras filosofas, ką reiškia būti filosofu? Pradėsime nuo to, kad Platonui žodis „filosofas“ buvo ironiškas. Tai ne išminčius (sophia), o tik tas, kuris norėtų būti išmintingas, ir todėl save vadina „išminties mylėtoju“. Bet, ko reikia, kad siektum išminties?

Paprastai, žmogus galvoja, kad filosofas šiek tiek atitrūkęs nuo gyvenimo. Ir staiga, Platonas sako: ne, pirmasis ir svarbiausias reikalavimas filosofui – bebaimiškumas. Filosofu gali būti tik tas žmogus, kuris įveikė baimę. Kodėl? Sokratas, kurio burna kalba pats Platonas, aiškina: todėl, kad minčių kelias gali nuvesti prie tokių išvadų, kurios mums nepatiks. Ir jei mes bijosime, tai būtinai  mūsų geležinės logikos išmąstytas mintis išvarysime lauk, apsimesime, kad viskas iš tikrųjų yra ne taip, kaip mes patys galvojame.

Baimės įveikimas Antikos filosofijoje – pati paprasčiausia filosofo savybė, bet taip pat ir pati rizikingiausia.

2. Antrasis – ir taip pat daugumai netikėtas! – reikalavimas – tai gera atmintis, kurią galima išlavinti. Jeigu žmogus sunkiai įsimena, jam sunku būti filosofu, nes filosofui būtina prisiminti savo svarstymus. Jei jis per penkias minutes pamiršta tai, ką prieš tai kalbėjo, jo filosofija – grašio vertės. Jis turi išlaikyti visumą to, ką pats sukuria. Gera atmintis – tai kriterijus išorės stebėtojui: toks filosofas turi sistemą, kurią pats sukuria, ir prisimena, kaip ją sudarė. Tokia sistema tarnauja mokslininkams ir menininkams, jos dėka jie sukuria naudingą filosofijos istorijos atlasą, kurį geba perskaityti ir suprasti ne tik filosofai.
3. Trečioje vietoje, tikrojo filosofo savybė, kuri, mūsų nuomone, gana natūrali tokiam žmogui – tai nuovoka. Negali būti filosofu, būdamas bukas. Nuovoka gali būti išlavinama, taip kaip ir gera atmintis ar bebaimiškumas.

Beveik visi filosofai mums primena, kad didelis troškimas užsiimti filosofija ir būti filosofu, dažnai rodo kažko svarbaus žmogaus gyvenime stoką. Žinoma Paskalio formulė, kad „dvasinis ribotumas verčia kai kuriuos žmones pasukti išminties keliu“, – padės geriau suprasti, kodėl Platonas visgi primygtinai reikalauja iš filosofo „sveiko proto“ ir „nuovokos“ kaip svarbiausių žmogiškųjų savybių. Kartais, net geri filosofai neturi tokios paprastos žmogiškos savybės, jiems nepakanka ironijos ir saviironijos, kad suprastų, jog filosofijos, nesiliaudamos būti filosofijomis, kartais tampa grėsme gyviems žmonėmis, paprastoms gyvoms būtybėms. Ir tuomet, filosofas, pasižymėdamas žmogiškuoju ribotumu, gali tapti žmonių rasės priešo draugu. Bet neskubėkite tokį filosofą vadinti „ne filosofu“. Filosofas, kaip ir chirurgas, jo gebėjimas naikinti yra neatsiejamas nuo gebėjimo gydyti.

Todėl filosofui labai svarbu išvengti didelio entuziazmo, t. y. nepersisotinti.

4. Galiausiai, ketvirtoji savybė, ne mažiau svarbi nei pirmoji – tai didžiadvasiškumas. Filosofas negali būti smulkmeniškas žmogus ar niekinti Kitą už tai, kad šis nėra filosofas. Filosofas supranta, kad filosofų yra mažai, todėl jis privalo rūpestingai elgtis su kiekvienu žmogumi. Labai lengva prarasti žmones, todėl svarbu juos branginti.

Nepamirškite – Platonas filosofo gerąsias savybes vertina atsižvelgdamas į jo valstybinės veiklos gebėjimus ir didžiadvasiškumas ar jo trūkumas atlieka svarbų vaidmenį. Filosofo žmogiškųjų privalumų politiniame gyvenime praktinį klausimą iškėlė Aristotelis. Faktas, kad tik mokymų ir pasakojimų apie tai, kaip tai ir sako Aristotelis, nepakanka. Protingi žmonės praleidžia dešimtmečius mokslo gyvenime, nelabai protingi žmonės padaro išvadas, kad tai gali būti ir ignoruojama. Kaip taip gali būti? Tenka ieškoti pusiausvyros.

5. Keturios savybės viena su kita tarpusavyje susijusios panašiai kaip nosinės, kuria žmogus apsisaugo nuo saulės, mazgeliai. Šie mazgai turėtų būti surišti vienodais intervalais, taip, kad nosinė laikytųsi. Svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp keturių savybių.

Kai atmintis ir nuovoka randasi įstrižai viena priešais kitą, viena kitai gali ir trukdyti. Pas daugelį žmonių neįprastai gerai išsivysčiusi atmintis: jie gali iš jos ištraukti milijoną įvairių įvykių ir vardų. Bet kiekvieną kartą Jūs nustembate: jei jie taip gerai viską prisimena, kodėl taip blogai įsisavina? Kodėl nepadaro protingų išvadų iš atmintyje saugomų lobių? Atsakymas paprastas: nes atmintis nugalėjo nuovoką. Filosofas turi atrasti pusiausvyrą tarp šių savybių. Nereikia savęs versti prisiminti viską, jei tai gali pakenkti mūsų nuovokai. Bet taip pat nereikia išskirtinai galąsti ir nuovokos, blizginti savo aštrų protą, juk Tu turi laiku prisiminti tai, kas svarbu.

6. Kita vertus, bebaimis dažnai nelinkęs į didžiadvasišką elgesį, juk jis pasirengęs niekinti tuos, kurie bijo ar baiminasi. Todėl, drąsa, taip pat turėtų turėti ribas. Ji būtina, kad nebijotum pats, bet filosofas negali reikalauti drąsos iš Kitų: „Ir Jūs visi būkite bebaimiai!“ Tai ne tavo reikalas; bebaimis turi būti Tu, o kiti laisvai nuspręs už save. Galbūt jie nenori būti filosofais, kam jiems tuomet bebaimiškumas? Mes žinome daug pavyzdžių, filosofų, kurie labai drąsūs, bet stokoja didžiadvasiškumo. Šių filosofų reikalavimai kitiems labai aukšti, tačiau tik ne sau.
7. Keturios savybės kaip keturios stalo ar lovos kojos – jei viena yra aukštesnė už kitas, tai jūs negalite gulėti tokioje lovoje ar sėdėti prie tokio stalo. Pas Platoną gana daug tokių loginių- filosofinių kvadratų. Šis kvadratas įdomus tuo, kad kiekvienam žmogui, net visai nelinkusiam į filosofiją, suteikia galimybę pamąstyti apie save: „O kur aš randuosiu tarp šių ašių – drąsos ir didžiadvasiškumo, atminties ir nuovokumo.

Filosofas Gasan Guseinov, žurnalas „ПостНаука“.
Pagal: https://postnauka.ru/faq/10876

Parengė: Živilė Filmanavičiūtė