Camera Pinhole  ir Mirties angelas fototeatre

Pagerbiant Jūratės Baranovos atminimą

Fotografija yra lyg primityvus teatras,

kaip Gyvasis Paveikslas,  alegoriškas nejudančiojo

ir išdažyto veido vaizdas,

po kuriuo mes matome mirusiuosius.

Roland Barthes

PINHOLE PASAULĖŽIŪRA 

Jei norėčiau suprasti fotografijos prigimtį, jos kūrybinę raidą, akrobatiškai šokčiau į fotoaparato istorijos pradžią.

Jau IV a. pr. Kr. graikų mąstytojai Aristotelis, Euklidas ir kinų filosofas Mo Jing tyrinėjo Camera Obscura [1] vaizdo projektavimo galimybes.

Jie pastebėjo, kad šviesos spinduliai, prasiskverbę pro nedidelę skylutę ir pasiekę už jų esantį paviršių, sukuria atvirkščią vaizdą.

X a. pirmąją Pinhole kamerą[2] (sumažintą camera obscura) išrado  Ibn al Haythamas.

Šiandien Pinhole virto fotografo pasaulėžiūra. Tai toks pasaulio matymo būdas, kai laiko fenomenas įgauna kitokią prasmę.

Pinhole fotografijoje sustabdo ne akimirką, o patį fotografą. Tai – lėtas mąstymas, gyvenimo patyrimas. Vaizdo struktūrą sudaro ne tikslieji skaičiai, o jausmai ir ryšys tarp manęs ir fotografuojančios dėžutės. Šį konceptą pasiskolinau iš menotyrininkės Tamaros Artajevos Pathak[3].

Fotoaparatas be objektyvo pagauna lemiamą momentą, susijusį su regėjimu per mažytį plyšelį. Juo padaryta nuotrauka pakartoja tai, kas daugiau niekada egzistencijoje nepasikartos. „Prieštvaninė technika” paverčia žmogaus buvimą ypatingu.

Tai gyvenimo būdas, kaip stebėjimo ir matymo principas. Grįžimas prie gyvybės šaknų, iš kurių išaugai. Kaip žiūrėjimas pro vaikystės namų langą į kieme po klevu pamirštą kamuolį.

Pinhole nuotrauka, kaip išgalvotas žodis, kai žmonės sako, kad tokio kalboje nėra, bet supranta jo reikšmę.

BENAS ŠARKA: ROJUS SMEGENŲ ŽIEVĖS PEIZAŽUOSE (Jono Meko šmc, 2017)

Grįžtu į Užupį penkerius metus atgal, kai vyko gyvas teatras: – ontologinis performansas.

Įsiklausau į pavadinimą: „Rojus smegenų žievės peizažuose“! Kiek ironijos, nukreiptos į tikėjimą ir žinojimą! Bet ar yra trečias buvimo kelias?

Termometro stulpelis rodo šaltį. Gilus lapkričio mėnuo. Siauroje senamiesčio gatvėje į tvyrančią kosminę tamsą, išeina Benas Šarka, nešinas ugnies fakelais…

Liepsnos atšvaituose įsižiebia žaismas. Ar neprarys juodoji skylė aktoriaus?

Benas Šarka susilieja su ugnimi. Ištirpsta joje. Jis žaidžia su nežmogiška galia. Virto ugnimi ir yra liepsna. Viena stichija. Ta pati tapatybė. Šoka antgamtinį šokį. Nietzsche‘ės akrobatas vaikšto ties bedugnės riba– su pavojumi žaidžia. Flirtuoja su dieviška galia. Per meditacijas pasišnekučiuoja su liepsna. Todėl pasitiki savimi ir ja. Žiūrovus hipnotizuoja drauge.

KIŠKIO KAUKĖ IR CAMERA PINHOLE

Šiandien būsiu Pinhole  ir teksto laike bandysiu sustabdyti aktorių, režisierių ir fotografą Beną Šarką. „Ryšėdama baltą dziudo diržą“, šiek tiek paguldysiu jo fotografijos kūrinius ant kito šono.

Režisieriaus kuriamas teatras yra fototeatras, kurio spektakliai kasdien vyksta socialiniuose tinkluose.

Tai, kad fotografija susisiekia su menu per teatrą, jau žinome. Tačiau kokios priežastys lėmė teatro formos pokytį: persikėlimą iš šiapus į Ekrano anapus? Kuria linkme toks teatras juda? Ką jis transliuoja ir praneša socialinių erdvių vartotojams?

Remdamasi medijų teoretiku Vilém Flusser, teigčiau, kad tokia teatro transformacija, nuotraukų ekranizacija, liudija egzistencinę revoliuciją. Techniniai atvaizdai išstumia įprastus vaizdus. Šis reiškinys vis sparčiau rutuliojasi kartu su skaitmeninio mąstymo evoliucija.

Beno Šarkos buvimo būdas pasaulyje yra dzen praktika. Jo fotografijų-spektaklių pagrindinis personažas yra Kiškis.

Kodėl Kiškį režisierius pasirinko, kaip žmogaus archetipą?

Suprasiu atidžiau ir iš arčiau apžiūrėjusi šį gyvį. Jis neretai įgauna netaisyklingus zuikio kontūrus, primenančius ateivius iš kosmoso.

Kiškis Beno Šarkos fotokūriniuose dėvi ryškiai raudonų, žalių, kartais neoninių spalvų, akį rėžiančius taškuotus, dryžuotus drabužius. Būdamas dvilytis – nei tai vyras, nei tai moteris – strakalioja lauke. Kartais tik su apatinėm kelnaitėm ir liemenėle, praradęs privatumo jausmą.

Jo aplinkos horizontas – pilka kasdienybė: niūrūs griuvėsiai, niekuo neypatingos gatvės, kelkraščiai, balos. Nuotraukose vystosi veiksmas. Tarpais sprogsta įvykiai, kurie atspindi mūsų nūdienos pasaulines realijas, socialines aktualijas ar egzistencinius blyksnius.

Tai Pinhole‘ę panardina į melancholiškas, retkarčiais liūdnas, mąslias ar, tarsi išvydus ufonautą, sukrėstas būsenas. Ji pati neišvengiami kultūriškai sudalyvauja fotografo figūrose, kurios nusitaikiusios žiūri į ją iš Ekrano. Atpažįsta fotografo intencijas ir kartais net supranta iškeltas idėjas.

Įvertina ir fotomanipuliacijos reikšmę teatre. Spalva fotografui yra svarbus objektas. Jis, kaip ir teatro scenografas, žaidžia su šviesa.

Nuotraukos su tais pačiais vaizdo elementais skirtingų spalvų sukels netapačias žiūrovų reakcijas. Spalvos – tai nuotraukos kvapai, garsai. Tačiau skirtingi žmonės skirtingai psichologiškai reaguos ir į tą pačią spalvą. Todėl numatyti spektaklio sėkmę gana sudėtinga ir reikalauja meistriškumo. Baltas sniegas miške vieniems kels ramybės salos prisiminimus, atkeliavusius iš vaikystės laikų. Kitiems šis vaizdas prieš akis atsistos, kaip šalčio dykynė.

Tokia yra Beno Šarkos kūrinių interpretacija ir jo fotospektaklių patirtis. Ji nėra objektyvi ir gali skirtis nuo kūrėjo intencijos ir kitų žiūrovų žvilgsnių.

Tačiau. Interpretacijos procesui visada vadovauja žmogaus patirtis ir jo vaizduotė: teksto rašytojo, jo skaitytojo, spektaklio žiūrovo, žiūrinčiojo į fotografiją, fotografo, žiūrinčiojo į žiūrintį, režisieriaus, aktoriaus ir etc.

Todėl filosofams kyla klausimas: ar vaizduotė gali pavaduoti suvokimą? Kaip žmogui nesusipainioti tarp realybės vaizdų ir haliucinacijų, neprarasti sveikos nuovokos, kur ta riba tarp tikrovės ir įsivaizduojamybių?

Ir jie atranda labai įdomių dalykų.

Sako: žmogaus patirtis nėra uždara savyje kaip sąmonė. Žmonių patirtys nėra teisingos ar neteisingos, jos ateina iš skirtingų išgyvenimų perspektyvų ir nuolatos tarpusavyje koreliuoja. Todėl visos patirtys yra pedagogiškos. Jos nuolatos mus kažko išmoko.

Šis straipsnis ir yra pastanga parodyti Pinhole‘ės patirtį per vaizduotę.

Pinhole‘ė rašydama – kalba. O kalba priklauso mes sričiai. Todėl yra intersubjektyvumo aktas. Ji kalba ir rodo, kad ir Kiti pamatytų, tai ką regi ji.

„Turime pasaulį ne kaip objektyvų, o kaip besireiškiantį.“ – Daliaus Jonkaus[4] filosofijos pamokos Pinhole‘ės atmintyje gyvos iki dabar.

BENO ŠARKOS OBJEKTYVAS

Nuotrauka – tai vaizdo kalba, atsitiktinumo tekstas, kuriam leidžiu tekėti per savo patirčių, žinių vidinius filtrus. O Benas Šarka – postmodernus dzeno Meistras pliaukšteli fotodelnais, šokiruoja Pinhole‘ę ir palieka ją savieigai.

Žinau, kad nieko nežinau. Bet smalsu: kaip įvyksta Kiškio fotoperformansas? Galiu tik įsivaizduoti. Ir tai virsta lengva haliucinacija, nes realios tokios patirties niekada neturėjau.

Persirengiu Kiške, užsipilu ant kūno daugiau kaip pusę kvepalų buteliuko. Ir traukiu į išorę: į gatves, miškus, laukus, be jokio išankstinio plano, be jokios erdvės ar laiko krypties. Mane sutikę praeiviai atsigręžia, apžiūri, prisilaiko distancijos. Nekalba nei su manimi, nei tarpusavyje.

Arba: fotosesijai kruopščiai ruošiuosi – rašau scenarijus, ieškau Kiškei teatro kostiumų, persikūniju. Tais atvejais, kai pati nesu Kiškė, renkuosi kitus fotoaktorius. Būnu šalia jų. Rodau: kaip pasiekti kitą būvį.

Šitaip žemėje vyksta virsmai, kai ugnis tampa jūra, oru, žeme ir vėl šokčiojančia ugnimi.

LAIKO NĖRA

Benas Šarka Facebook‘e, Instagram‘e šalia nuotraukų rašo pavadinimą: „Laiko nėra“. Ką tai reiškia? Ar tikrai laiko nėra? Gal tik dzeno Meistrui laiko nėra? Nes jis visada dabar čia? Budos sąmonei laiko nebūna. Bet Pinhole naudojasi kompiuteriu, todėl nėra pabėgusi į uolą buda.

Gal laiko nėra, nes esu jau negyva: gyva mirusioji, atvaizdų atvaizdas? Mirusi virtualybės aktorė?

Laiko ir mirties santykis kelia begalines diskusijas tarp filosofų. Tai Kanto laiko ir erdvės kategorijos… Ir amžini klausimai: kas yra mirtis, gyvenimas? Būtis myriop? Apie baimę mirti…

Ar tikrai laiko nėra? Kaip kvepia laikas? Kaip kriaušių limonadas, liepų žiedai gatvėje. Kaip skamba laikas? Kaip bičių dūzgesys. Kaip žalia jūros banga, traukinio dundesys… Kaip atrodo laikas? Kaip senas Čaplino kinas! Laikas kvepia, skamba, atrodo, kaip paslaptis, nesutilpusi į laikrodžio rodyklę. Ar tikrai laiko nėra?

Gal tik kūnas bijo mirti?

„… Fotografija yra neapibrėžtas menas, koks būtų (jei kas pamėgintų tokį dalyką įsteigti) geidžiamų ar nekenčiamų kūnų mokslas.“ – Rolandas Barthes.

Kodėl laiko nėra? Gausa ir Tuštuma, Gyvybė ir Mirtis, Skirtingumas ir Vienodumas, Šviesa ir Tamsa, Karštis ir Šaltis, Energija ir Materija, Laikas ir Erdvė, Gėris ir Blogis, Grožis ir Bjaurumas, Vienis ir Daugybė ir t.t.

Šios priešybių poros neegzistuoja, nes panaikina viena kitą. Esame Pleroma[5], mumyse glūdi visos šios savybės. Tokį pamokslą mirusiems skaitė K. G. Jungas.

Beno Šarkos nuotraukose aktoriai dėvi kaukes. Kaukė taip pat mirties nuoroda. Bet ar kaukė nėra aktoriaus įprastas buvimo būdas? Turi numirti mano Aš, kad gimtų many Kitas. Ar režisierius nori per šį fototeatrą Ekrane priminti, kad visi esame dar nemirę, bet jau negyvi?

Iš fotociklo „Laiko nėra“ režisierius atsiuntė Pinhole‘i nuotrauką be Kiškio.

Štai tau: naujoji fotoscena visiškai praradusi savo spalvas. Likusios tik dvi nuskintos, leisgyvės saulėgrąžos tamsos ir šviesos žaisme. Daiktų šešėliai. Kambario centre stovi vazoje. Viena suaugusi, nunarinusi galvą, nusigręžusi nuo saulės. Mažoji saulėgrąža dar tiki laiku, ilgisi spindulių. Laukia. Prožektoriaus srautas plūsta pro langą.

Fotospektaklio žinutė Pinhole‘i permuša širdį. Aiškiau nebūna. Lietuva stebi įvykius. Siunčia šviesą. Šilumos linki Ukrainai.

PRA/RASTI PASAULIAI Raimundui Urbonui atminti

Fotociklo „Pra/rasti pasauliai Raimundui Urbonui atminti“[6] nuotraukos yra pilkos. Išties juodai baltas pasaulis neegzistuoja. Kodėl režisierius renkasi tokią fotografijos formą?

Jis meniškai abstrahuoja vaizdo esmę. Rentgeno spinduliais peršviečia Matricą.

Iš Anapus nepažįstamas šaltinis transliuoja. Virtualus peizažas. Ten viskas yra kaip čia. Tik oras primena daug tirštesnę tamsą. Kartais kiaurai juodas rūkas perskrodžia. Daiktai magnetinių dulkių bangose – permatomi, besvoriai. Jei vaizdas per daug prispaudžia sielą, gali kompiuterį išjungti ir grįžti į laikinumą.

Šioje fotoscenoje Pastovumas ir Tekmė vienoje erdvėje: laukai, vienišas medis ir ilgas takas, kuriuo važiuoja automobilis į žiūrovo pusę. Dvi kryptys, bet kelias žemyn ir aukštyn vienas.

„Bijome vienos mirties, o iš tikrųjų jau esame mirę daugybę kartų,“ – apsireiškia Herakleito dvasia.

Nėra būties, yra tik tapsmas. Gamta – tai nuolatinis mirimas ir nuolatinis gimimas.

Fotomeistro  gliukai virsta aukščiausio laipsnio intensyvumu Pinhole‘ės akyje.

ŽVILGSNIS Į ŠVIESŲ RYTOJŲ

Kitas režisieriaus fotociklas „Žvilgsnis į šviesų rytojų“. Dauguma Beno Šarkos fotoscenų nėra be paradoksų ir ironijos.

Kaip postmodernus dzeno Meistras mato rytojų? Laukia ateities? Tiki ja? Regi ateities vizijas? Ar „Laiko nėra“?

Pinhole‘ė žiūri į atrinktą demiurgo sudžiūvusių rudens lapų spalvos nuotrauką.

Kažkada stovėjusio namo pamatų viduryje, tarp išraustų kiemo griovių, guli mirties kauke pasipuošęs nuogas žmogus. Horizontaliai tįso prie apgriautos mūrinės tvoros, aptrupėjusių plytų kape, kuriame benamiai randa nakvynę. Ilsisi ant žvirgžduotos ir drėgnos žemės, dvelkiančios požeminio rūsio karalienių kvapais.

Chirurgo pirštinėmis apmautos baltos rankos laiko stačiakampę plytą. Tuoj kaip trenks su ja! Bus baigta.

MIRTIS

Kai nusiunčiau maestro dešimt klausimų apie jo kuriamą fototeatrą, gavau tik vieno sakinio atsakymą:

„Kai kuriems teatras yra teatras, o kai kuriems – pasiruošimas mirti, manau, kad taip yra ir su fotografija.“ – Benas Šarka.

Roland‘as Barthes‘as rašo, kad fotografija yra arti teatro dėl jų bendro tarpininko – Mirties. Savo ištakomis teatras susijęs su mirusiųjų kultu. Pirmieji aktoriai atsiskirdavo nuo bendruomenės vaidindami mirusiųjų vaidmenis.

Į visas Beno Šarkos sukurtas Mirties fotoscenas lipa tas pats angelas iš Ingmar Bergman‘o filmo „Septintasis antspaudas“[7]. Riteris bando baltais šachmatais įveikti Mirtį.

Beno Šarkos monospektakliuose regime tą pačią Mirtį, kuri kartais taip gerai slepiasi, kad ne visada pats aktorius ar žiūrovas pastebi.

Mirtis, nusimeta tradicinį XIV a. juodą apsiaustą, įsivynioja į raudoną audeklą ir seka be išimties paskui kiekvieną. Slepiasi pėdų šešėliuose.

Kas toji Mirtis? Pasmerkimas? Ar Daugiau? Valgome, meldžiamės, mušamės, mylimės, išradinėjame dviratį, tačiau dar nei vienas iš anapus negrįžome.

Postmodernus dzeno Meistras pliaukštelėjo delnais ir nuėjo tiesiai prie esmių esmės. Dar gerai, kad su lazda per strėnas nedrožė ar į šaltą vandenį nuo tilto nenustūmė. Šyptelėjo Pinhole.

Nuo Senekos laikų filosofui mąstymas yra pasiruošimas mirti;

teatro režisieriui, aktoriui scena – tai pasirengimo aikštelė mirčiai;

taip ir su fotografavimu, anot Beno Šarkos.

Taip ir su tekstų rašymu, – pratęsia Pinhole .

„… matau kaip tik tai, kad tapau Totaliniu Vaizdu, tai yra, pačia Mirtimi… Mirtis yra tos Fotografijos eidos.”, – rašo Barthes’as savo knygoje „Camera lucida. Pastabos apie fotografiją“.

Šis Barthes’o kūrinys parašytas 1979 m. iki dabar laikomas įtakingiausiu fotografijos fenomeno aiškinimu.

Aktorius ruošiasi mirti ir ruošia žiūrovus mirčiai. Visi mirsime. Gyvi esame postapokalipsėje. Mirtis vis stipriau susidraugauja su sąmone – pastebi Pinhole.

Mirtis – žaizda Beno Šarkos fotografijos gyvenimo nuotykyje. Režisieriaus menas negailestingas. Žiaurus. Bežodis, kaip pati mirtis.

Nepaliesta, negali apeiti ratu. Tačiau, keistu būdu, menas yra vaistas sąmonei. Skandina, grūdina ir atgaivina. Po gedulo išauš rytojus.

Režisieriaus lakoniškas atsakymas yra Daug ir kartu Mažai. Jo mintis Pinhole‘i nėra nauja ar negirdėta, tik nugrimzdo užmarštyje.

GYVENIMO LAISVĖ

Kai žmogus atsisako su mirtimi susijusių plačiai paplitusių iliuzijų, atsiduoda gyvenimo laisvei – išlieka atviras. Tampa savimi. Mirtis tėra gyvenimo fenomenas. Gyvenimas mirties link nėra mirtis. Toks virsmas papasakotas būties piemens[8] veikale „Sein und Zeit“.

Arvydas Šliogeris, kalbėdamas, apie pražūtingą, anot jo, technologijų poveikį žmogui, siūlė pasauliui du pasirinkimus.

Pirmasis kelias, pasak filosofo, yra technologinis: vedantis į totalitarinę Mumijų karalystę. Joje apsigyvena praradę gyvybės branduolį ir individualumą hominidai.

Antrąjį pasirinkimą, filosofas vadino filotopiniu, pabrėždamas savo konkretybės lauke gyvą, bet išlikusį nepažintu ir pasaulio nepažinusiu, savo gyvybės tamsoje, individą.

Pinhole‘i abu variantai netinka. Jokiais būdais nenori būti užkonservuota virtualiame kūne. Neturi ir vienkiemio gamtoje, kur galėtų pabėgti nuo civilizacijos. Tarpsta sparčiai progresuojančių technologijų pasaulyje, kuriame atvaizdai virsta žodžiais, o tekstai – antraštėmis.

Pinhole Mirties eros gyventoja. Kaip individas, susitraukia iki nuotraukos, atvaizdo, įvaizdžio, kaukės, daikto, teksto objekto. O, kad nuo žemės paviršiaus neišnyktų ir atsiskleistų, su savimi nešiojasi prieštvaninį (foto)aparatą.

Šoka pragaro puotoje. Sukasi kaukių nuotraukų karnavale. Nevengia technologinių naujovių. Eina bandymų ir patirties keliu.

Anot Ludwiko Wittgensteino, filosofo uždavinys,: nukreipti musę į laisvę.

Tikrovės vaizdas yra upė. Viskas teka, niekas nestovi vietoje.

Pakrantėje susirangau jogų karališka pozą ant galvos. Žiūriu į tėkmę.

Beno Šarkos Mirties angelas fototeatre ne bejausmis. Turi gerų norų geram žiūrovui. Jis nepalieka žiūrovo abejingo. Be žodžių, per detales kalbasi su publika. Jam nebūtinas tekstas tam, kad pasakytų tai, ką nori pranešti. Ima fotoaparatą į rankas ir žaidžia su kūnais. Neperša, bet siūlo žiūrovui idėjas.

DIONISAS IR APOLONAS

Senovės Graikijoje tragedijos meno fenomenas gimė iš dermės tarp dionisiškojo ir apoloniškojo pradų. Istorijoje vienintelis kritikas Sokratas sugebėjo apiplėšti kūrybos žmogų. Teoretiko demonas iš menininko atėmė mistinį polėkį. Nuo to laiko Nietzsche ir sokratiškasis intelektas niekaip nepaliauja tarpusavyje ginčytis. Polemika dionisiškos išminties ir teoretiko išsiplėtė ir skaitmeninėje erdvėje.

Teatras – tai gyvenimo scena, kai pradai žaidžia ir kuria tragedijas, komedijas, dramas. Iškiškite galvą pro langą ir pamatysite tokį gatvės spektaklį, koks daugiau niekada nebepasikartos. Nufotografuokite ir scenos akimirką galėsite parodyti kitiems.

Fotografija, kaip ir filosofija, nepasiduoda klausimams ir neteikia amžinų atsakymų. Ji gyva idėjomis ir esmėmis.

Esė-pjesės autorė: Živilė Filmanavičiūtė, 2023 m. sausio 27 d.

Nuotraukos iš Beno Šarkos fototeatro.

Literatūra:

Vilém Flusser. Fotografijos filosofijos link. Išmintis: Vilnius. Iš vokiečių kalbos vertė I. D. Klimkaitė. 2015.

Roland Barthes „Camera lucida. Pastabos apie fotografiją”. Iš prancūzų k. vertė A. Narušytė. Kitos knygos. 2020.

Arvydas Šliogeris. Lietuviškosios paraštės // Teorija ir technologija. VU. 2011.

Graeme Harris, John Garret. Išsamus fotografijos kursas. Iš anglų k. vertė I. Mitkutė. Kitos knygos. 2011.

Jūratė Baranova. Etika: filosofija kaip praktika. Tyto alba. 2002.

Jung C. G. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi raštai. 2010.

Gadamer H. G. Istorija. Menas. Kalba. Sud. A. Sverdiolas. Vilnius: Baltos lankos. 1999.

Teksto išnašos:

[1] lot. k.: tamsus kambarys

[2] fotoaparatas be objektyvo, bet su maža skylute

[3] https://vilniausgalerija.lt/2022/12/20/pinhole-fotografija-sustabdyti-ne-akimirka-o-pati-fotografa/

[4] http://www.filosofija.info/edmundas-husserlis/ar-vaizduote-gali-pavaduoti-musu-suvokima/

[5] Pleroma – sen gr., terminas, gnostikų kosmologijoje reiškiantis dieviškų ypatybių visumą, „šviesą“, egzistuojančią virš pasaulio. Pasak kai kurių gnostikų, Dievas per Pleromą kuria pasaulį.

[6] Raimundas Urbonas (1963-1999), Klaipėda – fotomenininkas

[7] The Seventh Seal , 1957

[8] Vokiečių filosofas Martin Heidegger (1889-1976); veikalas „Būtis ir laikas“