Ritualas

diskursas

Norėčiau priminti šia tema vieną anekdotą, tokį žavų, kad šiurpas nukrečia pagalvojus, jog tai galėtų būti tiesa. Jis tarsi apibendrina visus diskurso suvaržymus – tiek ribojančius jo galias, tiek pažabojančius jo nenuspėjamus pasirodymus, tiek darančius kalbančių subjektų atranką. XVII amžiaus pradžioje vieną siogūną pasiekė kalbos, kad europiečių pranašumą laivyboje, prekyboje, politikoje, karyboje lemia jų matematinės žinios. Jis panoro susipažinti su šiuo neįkainojamu žinojimu. Siogūnui buvo papasakota apie vieną anglų jūreivį, žinojusį šių stebuklingų diskursų paslaptį, ir jis liepė atvesti jūreivį į rūmus. Likęs akis į akį su juo, siogūnas ėmė mokytis. Jam iš tikrųjų pavyko išsilaikyti valdžioje ir sulaukti gilios senatvės. Japonijoje matematikų atsirado tik XIX amžiuje. Bet anekdotas dar nesibaigia – yra ir europietiškoji jo pusė. Ši istorija nepaprasta tuo, kad anglų jūreivis, Villas Adamsas, buvo savamokslis: dirbdamas dailide laivų statykloje, jis savarankiškai išmoko geometrijos. Ar turime manyti, kad šiame pasakojime atsispindi vienas didžiųjų europinės kultūros mitų? Monopolizuotam ir slepiamam rytietiškosios tironijos žinojimui Europa priešintų neva universaliai perduodamas žinias, beribį ir laisvą pasikeitimą diskursais. Tačiau tokios mintys, savaime aišku, neatlaiko kritikos. Pasikeitimas ir perdavimas – pozityvios figūros, kurios atlieka tam tikrą vaidmenį sudėtingose apribojimų sistemose ir, be abejo, negalėtų funkcionuoti nepriklausomai nuo jų. Paviršutiniškiausią ir labiausiai krentančią į akis šių apribojimo sistemų formą sudaro tai, ką galima būtų sujungti bendru ritualo pavadinimu. Ritualas apibrėžia,
kokia kvalifikacija būtina kalbantiems individams (ir kokią poziciją jie turi užimti, kokio tipo pasakymus formuluoti kalbėdamiesi, klausdami arba pasakodami). Jis nurodo, kokie gestai, elgsenos, aplinkybės ir koks ženklų visetas turi lydėti diskursą. Galiausiai jis nustato numanomą arba tariamą žodžių reikšmingumą – koks jų poveikis tiems, į kuriuos jais kreipiamasi, ir kur baigiasi jų suvaržymo galios. Religinių, teisinių, terapeutinių ir iš dalies politinių diskursų beveik neįmanoma atsieti nuo šio ritualizavimo, suteikiančio kalbantiems subjektams
vienokias ar kitokias išskirtines savybes ir kartu paskirstančio jiems numatytus vaidmenis. Kiek kitaip funkcionuoja „diskursyvinės bendrijos“, kurios turi išsaugoti arba gaminti diskursus, tačiau leidžia jiems cirkuliuoti uždaroje erdvėje, skleidžia juos pagal griežtas taisykles, o jų sakytojai skleisdami nepraranda savo nuosavybės. Vieną iš archajiškų tokio funkcionavimo modelių sutinkame tarp rapsodų, kurių nuosavybė buvo poemų žinojimas, mokėjimas jas deklamuoti atmintinai, o prireikus – ir keisti bei transformuoti; tačiau šios žinios, nors ir skirtos pasakoti – tiesa, rituališkai, – buvo puoselėjamos, tausojamos ir saugomos tam tikros grupės viduje mankštinant atmintį, neretai be galo sudėtingais būdais; pratybos atverdavo duris į rapsodų bendriją ir kartu leisdavo patirti paslaptį, kuri pasakojant išryškėdavo, tačiau nepasklisdavo; kalbėjimas ir klausymas nesusikeisdavo vaidmenimis. Žinoma, šiandien beveik neliko panašių „diskursyvinių bendrijų“, dviprasmiškai žaidžiančių paslaptimi ir jos skleidimu. Tačiau neapsigaukime: net teisingo diskurso tvarkoje, net spausdinto ir jokio ritualo nevaržomo diskurso tvarkoje tebeveikia paslapties nusavinimo ir nesikeitimo vaidmenimis mechanizmai. Visiškai galimas daiktas, kad rašymo aktas, kuriam institucinį
pavidalą šiandien suteikia knyga, leidybos sistema ir rašytojo personažas, tarpsta kokioje nors, gal kiek miglotoje, tačiau akivaizdžiai varžančioje „diskursyvinėje bendrijoje“. Juk rašytojas nuolatos pabrėžia, kaip jo darbas skiriasi nuo kitų kalbančių arba rašančių subjektų veiklos, pabrėžia nenykstamą savojo diskurso pobūdį jau senokai teigia pamatinį „rašymo“ išskirtinumą, tvirtina esant asimetriškumo tarp „kūrybos“ ir kitoniško kalbos sistemos panaudojimo – jau vien tokie teiginiai (kuriuos, be kita ko, linkstama įdiegti praktikoje) rodo, kad esti tam tikra „diskursyvinė bendrija“. Tačiau tokių bendrijų esama ir daugiau, jos funkcionuoja visiškai kitaip, grindžiamos kitokiu pašalinimo ir skleidimo režimu: prisiminkime technikos arba mokslo paslaptis, medicininio diskurso sklaidos ir cirkuliavimo formas; prisiminkime, kaip pasisavinamas ekonominis ar politinis diskursas.
Iš pirmo žvilgsnio „doktrinos“ (religinės, politinės, filosofinės) būtų priešingybė „diskursyvinėms bendrijoms“: pastarosiose kalbančių individų skaičių, net jeigu jis ir nebuvo fiksuojamas, linkta riboti, ir diskursas galėjo cirkuliuoti ir būti perduodamas tik jų tarpe. O „doktrina“ linkusi sklisti, ir individai, kurių skaičius neribojamas, apibrėžia savo abipusę priklausomybę, dalindamiesi tą patį diskursų korpusą. Atrodytų, čia keliama vienintelė sąlyga – pripažinti tas pačias tiesas ir laikytis daugiau ar mažiau lanksčios taisyklės, reikalaujančios atitikimo teisėtiems diskursams. Bet jei to pakaktų, doktrinos ne taip skirtųsi nuo mokslo disciplinų, ir diskursyvinę kontrolę patirtų tik pasakymo forma arba turinys, o ne kalbantis
subjektas. O juk priklausomybė doktrinai leidžia suabejoti tiek pasakymu, tiek kalbančiu subjektu, ir viena skatina kita. Doktrina suabejoja kalbančiuoju, skatinama pasakymo ir atsižvelgdama į jį – tai liudija pašalinimo procedūros ir atmetimo mechanizmai, įsijungiantys tada, kai koks nors kalbantis subjektas suformuluoja vieną ar keletą neįsisavinamų pasakymų; erezija ir ortodoksija anaiptol nėra doktrininių mechanizmų perdėto suabsoliutinimo pasekmė – jos yra pamatinė tų mechanizmų dalis. Bet būna ir atvirkščiai: doktrina atsižvelgia į kalbančius subjektus ir suabejoja jų pasakymais, nes ji visuomet ženklina, manifestuoja ar palaiko kokią nors priklausomybę – priklausomybę klasei, socialinei aplinkai ar rasei, tautybei ar
interesų ratui, kovos, maišto, pasipriešinimo ar santaros klanui. Doktrina susieja individus su tam tikro tipo sakymu ir kartu uždraudžia jiems visa kita; kita vertus, ji pasitelkia tam tikro tipo sakymus, kad susietų individus ir atskirtų juos nuo visų kitų. Doktrina pajungia dvigubai: kalbančius subjektus – diskursams, o diskursus – (bent jau virtualiai) kalbančių individų grupei.
Galiausiai, žvelgiant daug platesniu mastu, reikėtų pripažinti, kad gerokai susisluoksniuoja tai, ką galėtume pavadinti socialiniu diskursų nusavinimu. Kad ir kiek tvirtintume, jog švietimas turi būti priemonė, kuri visuomenėje, panašioje į mūsiškę, kiekvienam individui atveria kelią į bet kokio tipo diskursą, visi puikiai žinome, kad švietimo paskirstymas, – tai, ką jis leidžia ir ką d raudžia, – yra paženklintas nuotolių, priešybių ir socialinių kovų. Kiekviena švietimo sistema yra politinis kelias reikiamu būdu nusavinti diskursus su visais juos lydinčiais
žinojimo pavidalais ir galiomis.
Puikiai suprantu, kad mano pateiktasis skyrimas – kalbėjimo ritualai, diskursyvinės bendrijos, doktrinų šalininkų grupės ir socialinis nusavinimas – labai abstraktus. Dažniausiai viskas tarpusavyje susiję ir sudaro stambias struktūras, paskirstančias kalbančius subjektus pagal diskursų tipus ir leidžiančias nusavinti diskursus tam tikroms subjektų kategorijoms. Sakyčiau, kad tai pamatinės diskurso pajungimo procedūros. Galų gale, juk mokymo sistema tam ir skirta, kad ritualizuotų kalbėjimą, nustatytų ir priskirtų vaidmenis kalbantiems subjektams,
sudarytų, kad ir nelabai vieningą, doktrinos šalininkų grupę, paskirstytų ir nusavintų diskursus, jų galias ir žinojimo pavidalus. O „rašymas“ („rašytojų“ užsiėmimas) – tai dar viena pajungimo sistema, kuri įgauna galbūt kiek skirtingus pavidalus, bet vadovaujasi analogiškomis skaidymo procedūromis. Panašias diskurso pajungimo sistemas įžvelgsime ir teisinėje ar medicinos įstaigų sistemose, bent jau kai kuriuose jų aspektuose.

[Foucault M. Diskuso tvarka. Vilnius: Baltos lankos.1998. P. 25-31]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

1 Response

  1. Algmar parašė:

    Aiškus sklandus vertimas, matyt iš sklandžios autoriaus kalbos. Taip nutinka, kai kalbantysis šneka apie reikalą taip, kad kuo geriausiai būtų suprastas. Nevynioja minčių į išsigalvotų terminų – žodelių sistemą, idant tos mintys mokslingumu spindėtų. Čia paprastai kalbama apie sunkumus susikalbėti, ir pavyksta, autorius parodo, kaip egzistuoja grupių žargonai. Tik nepaaiškina, kad kalbėjimo ritualai, diskursyvinės bendrijos mokslui vystantis susikuria natūraliai, tad reiktų skirti būtinos terminologijos kūrimą nuo dirbtinio painumo, – nepagrįstu painumu dažnai pasižymi filosofiniai diskursai.
    Ir visiškas varpo nuo varpinės neskyrimas būtų – laikyti meną dar viena pajungimo sistema. Nežiūrint visų skonių ir požiūrių skirtumų muzika, poezija jungia, ne skiria.
    Apie panašias problemas Algmar jau rašyta „Filosofijoj“. Dabar apie panašius dalykus Živilei perduota esė „Filosofija liūdesiui“, gal paskelbs.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code