Kad galėtum klausti, reikia norėti žinoti

Bet kokia patirtis suponuoja klausimo struktūrą. Jokia patirtis neįmanoma aktyviai neklausiant. Kad įsitikintume, kad koks nors dalykas yra kitoks, nei iš pradžių manėme, neišvengiamai turime būti klausę, kaip yra: taip ar kitaip.

Sokrato docta ignorantia (mokytas nežinojimas) kraštutiniu aporijos negatyvumu ir atskleidžia tikrąjį klausimo pranašumą. Jei norime suprasti ypatingą hermeneutinio patyrimo vyksmą, turėsime gilintis į klausimo esmę.

Šią sudaro tai, kad klausimas turi prasmę. O prasmė implikuoja nukreiptumą. Tad klausimo prasmė yra kryptis, iš kur atsakymas ir tegali ateiti, jeigu šis pretenduoja būti prasmingas. Klausimas pasuka tai, ko klausiama, į tam tikrą pusę. Klausimo kilimas tarsi atveria to, ko klausiama, būtį.

Viena iš reikšmingiausių įžvalgų, kurią mums perteikia sokratiškieji Platono dialogai, yra ta, kad klausti – visiškai priešingai nei apskritai manoma – yra sunkiau negu atsakyti. Kai Sokrato pokalbininkai, nepajėgdami atsakyti į keblius Sokrato klausimus, mėgina apgręžti ietį manydami, kad perims tariamai lengvesnį klausinėtojo vaidmenį, jie neišvengiamai pralaimi. Už šio komedinio Platono dialogų motyvo slypi kritinė tikro ir netikro kalbėjimo skirtis. Tas, kuris dialoge siekia tik parodyti, kad yra teisus, o ne suvokti dalyko esmę, žinoma, klausinėjimą laikys lengvesniu už atsakinėjimą. Klausinėjant juk negresia neatsakyti į kokį nors klausimą. Tačiau iš tikrųjų, kai pokalbininkas, kuris mano viską geriau išmanąs, dar kelis kartus pasirodo nebežinąs, ką sakyti, išaiškėja, kad jis išvis neįstengia klausti. O kad galėtum klausti, reikia norėti žinoti, o tai reiškia: žinoti, kad nežinai. Komiškai sukeičiant vietomis klausinėjimą su atsakinėjimu, žinojimą su nežinojimu, kaip vaizduoja Platonas, pripažįstamas klausimo prioritetas – kai siekiama ką nors dalykiškai pažinti ar pokalbyje išsiaiškinti. Kalbėjimui, turinčiam ką nors paaiškinti, būtinas tą dalyką atveriantis klausimas.

Bet koks žinojimas turi pereiti per klausimą. Klausti – reiškia atverti. To, ko klausiama, atvertį sudaro atsakymo neparengtumas.

Klausimo kėlimo esmė ir yra šitaip atverti klausiamojo dalyko problemiškumą. Klausiamąjį dalyką reikia ‘pakabinti ore‘, – kad išliktų ‘už‘ ir ‘prieš‘ pusiausvyra. Kiekvienas tikras klausimas reikalauja šio atvirumo. Jei tokio atvirumo nėra, klausimas iš esmės yra tiktai tariamas, neturintis tikros klausimo prasmės. Tokie, pavyzdžiui, yra pedagoginiai klausimai: jie keblūs ir paradoksiški tuo, kad tai klausimai be tikro klausėjo. O retoriniai klausimai?! Jie neturi ne tik klausėjo, bet ir to, ko klausiama.

Platonas savo nepamirštamais dialogais mums rodo, kodėl taip sunku žinoti, kad nežinai. Ne kas kita, o nuomonės galia kalta dėl to, kad taip nelengva prisipažinti, kad nežinai. Nuomonė užkerta kelią klausimams. Joje glūdi savotiška tendencija plisti. Ji visuomet linkusi būti visuotinė, kaip rodo ir žodis doxa, kuriuo graikai vadina nuomonę.

Klausinėjimo menas nėra menas apsisaugoti nuo nuomonių prievartos.

Dialektikos menas nėra menas pergalingai argumentuoti.

Menas klausti – tai menas uždavinėti vis naujus klausimus, o tai reiškia meną mąstyti.

Pirmoji pokalbio meno sąlyga yra užtikrinti, kad partneris sektų mintį.

Parengta pagal Hans-Georg Gadamer „Tiesa ir metodas“ (Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2019)