Šiuolaikinių kairiųjų intelektualų Posse

Žodis, kuriuo norime nusakyti politinę autonomiją turinčią daugybę ir jos produktyvią veiklą, yra lotynų kalbos sąvoka  poste, reiškianti galią kaip veiksmažodį, kaip aktyvumą. Renesanso humanizme triada esse, nosse, posse (buvimas, žinojimas, galios turėjimas) išreiškė metafizinę esmę tos steigimąsi propagavusios filosofinės paradigmos, turėjusios patirti krizę vis labiau ryškėjant modernybei. Moderni europietiška filosofija, savo ištakose dėl kūrybingų komponentų nepajungta transcentalizmui, nuolat stengėsi iškelti posse į ontologinės dinamikos centrą: posse yra mašina, kuri iš žinojimo ir būties išaudžia ekspansyvų steigtis procesą. Renesansui subrendus ir santykiams su kontrrevoliucinėmis jėgomis pasiekus konflikto tašką, humanistinė laikysena tapo pasipriešinimo jėga ir simboliu – tai ryšku Bacono inventio ar eksperimentavimo sampratose, Campanellos meilės koncepcijoje ir Spinozos vartotoje potentia sąvokoje.  Posse yra tai, ką gali daryti kūnas, ir ką – siela. Būtent gyvenimas priešinantis pavertė šią metafizinę sąvoką politine. Posse  išreiškia daugybės jėgą ir jos telosą, įkūnytą žinojimo ir būties galią, visada atvirą įmanomybei.

Šiuolaikinės JAV repo grupės iš naujo atrado posse sąvoką kaip daiktavardį, žymintį jėgą, muzika ir tiesiogine prasme apibrėžiančią grupę, tą postmodernios daugybės skirtumą – paskirybę. Žinoma, pirmiausia reperiams į galvą turėjo ateiti į Laukinių Vakarų poste comitatus, storžieviško elgesio ginkluotų vyrų grupė, nuolat pasirengusi šerifo įsakymui medžioti esančiuosius anapus įstatymo. Tačiau amerikietiška fantazija apie linčiuotojus ir nusikaltėlius mus ne itin domina. Įdomiausia būtų užčiuopti gilesnę, slaptą šios sąvokos etimologiją. Mums atrodo, kad galbūt keista lemtis atgaivino Renesanso sąvoką ir šiek tiek beprotiškame kontekste ji tapo veta savo iškilaus politinio paveldo.

Iš šios perspektyvos norime kalbėti apie posse, o ne apie res-publica, nes posse komponuojanti viešojį erdvė ir paskirybių aktyvumas pereina anapus bet kokio dalyko (res); jų konstituciškai neįmanoma užtvenkti. Priešingai, paskirybės yra kūrėjos. Kaip persmelktas žinojimo, metafizinės būties šerdyje glūdintis renesansinis posse, taip ir jos atsidurs naujosios politiškumo tikrovės, kurią imperinės ontologijos vakuume tveria daugybė, ištakose. Posse yra perspektyva, geriausiai padedanti užčiuopti daugybę kaip paskirybės subjektyvumą: posse tampa jos gamybos būdo ir būties konstitucija.

Kaip ir visiems inovatyviems procesams vykstant, taip ir čia kylantis gamybos būdas susiduria su sąlygomis, nuo kurių turi būti išlaisvintas. Daugybės gamybos būdas vietoj išnaudojimo renkasi darbo išlaisvinimą, vietoj nuosavybės – bendradarbiavimą, vietoj korupcijos – laisvę. Daugybė sukuria dirbančio kūno savivartę, dėl bendradarbiavimo perima produktyvų žinojimą ir transformuoja egzistenciją laisvėje…

Ištrauka iš Michael Hardt, Antonio Negri knygos „Imperija“ (vertė Kasparas Pocius; Kitos knygos, 2019. P. 337, 338