Pessoa apie blogį ir gėrį „Nerimo knygoje“

Lygiai taip, kaip visi, žinome tai ar ne, turime savo metafiziką, visi turime, norime to ar ne, savo moralę. Mano moralė labai paprasta – niekam nedaryti nei blogo, nei gero. Niekam nedaryti blogo, nes aš ne tik pripažįstu kitiems tokią pačią teisę, kurią, mano galva, turiu ir aš, – kad jie man netrukdytų, bet ir laikausi nuomonės, jog blogiui, kuris turi būti pasaulyje, pakanka jau vien natūralių nelaimių. Šiame pasaulyje visi gyvename laive, išplauksime iš uosto, kurio nepažįstame, į uostą, kurio nežinome; kelionėje turime būti vieni kitiems malonūs. Nedaryti gero, nes nežinau, kas yra gera, nei žinau, ar tikrai darau gera, kai manau darąs. Ar aš žinau, kiek blogo galiu padaryti duodamas išmaldą? Ar aš žinau, kiek žalos galiu atnešti mokydamas arba auklėdamas? Suabejojęs susilaikau. Beje, aš manau, kad pagelbėti ar apšviesti – tai tam tikra prasme daryti bloga, nes tai kišimasis į kito gyvenimą. Gerumas – temperamento įgeidis: neturime teisė paversti kitus savo įnorių aukomis, tegu tai ir žmoniškumo ar švelnumo apraiškos. Geri darbai – primetami dalykai; todėl jaučiu jiems šaltą panieką.

Jei nedarau gera dėl moralinių paskatų, tai ir nereikalauju, kad man būtų daroma gera. Jeigu susergu, labiausiai mane slegia, kad verčiu kažką manimi pasirūpinti; man pačiam būtų bjauru slaugyti kitą. Niekada nelankiau susirgusio draugo. Kai mane susirgusį kas aplankydavo, kiekvieną sykį man tai būdavo kančia, nepatogumas, įžeidimas, nepateisinamas įsiveržimas į mano privačią erdvę. Nemėgstu, kai man kas duodama; atrodo, kad taip esu verčiamas irgi duoti – tam pačiam ar kitiems, kam nors.

Aš labai socialus, bet visiškai atbulai. Esu įsikūnijęs nekenksmingumas. Ir tiktai tiek, nenoriu būti kuo nors daugiau, negaliu būti kuo nors daugiau. Viską, kas aplinkui, patiriu regėjimo švelnumu, proto palankumu – nieko širdimi. Niekuo netikiu, nieko nesiviliu, nieko nemyliu. Iki šleikštulio ir įsiūčio nekenčiu bet kokio nuoširdumo ir bet kokio misticizmo išpažinėjų, tikriau tariant, visų nuoširdžiųjų nuoširdumo ir visų mistikų misticizmo. Šleikštulys beveik fizinis, kada tas misticizmas aktyvus, kada veržiasi įtikinti kitų protus ar paveikti kitų valią, rasti tiesą ar pakeisti pasaulį.

Laikau save laimingu, kad nebeturiu tėvų. Dėl to nejaučiu įsipareigojimo, kuris neišvengiamai mane slėgtų, privalėti ką nors mylėti. Nieko nesiilgiu, nebent literatūriškai. Savąją vaikystę prisimenu su ašaromis, bet tai ritminės ašaros, jau rengiančios prozai. Prisimenu ją kaip išorišką dalyką ir per išorinius dalykus; prisimenu tiktai išoriškus dalykus. Ne provincijos vakarų ramybė, kurią patyriau vaikystėje, mane graudina, bet arbatgėriui dengiamas stalas, baldų pavidalai, žmonių veidai ir fiziniai judesiai. Paveikslų – ilgiuosi. Štai kodėl mane graudina tiek mano paties, tiek kito vaikystė: abidvi jau praeityje (o kas yra praeitis, nežinau), tai grynai vizualiniai reiškiniai, kuriuos vertina mano literatūrinis dėmesys. taip, aš susigraudinu, bet ne todėl, kad atsimenu, o kad matau.

Aš niekada nieko nemylėjau. Daugių daugiausia mylėjau savo pojūčius – sąmoningos regos būsenas, įtemptos klausos įspūdžius, kvapus, per kuriuos su manimi kalbasi išorinio pasaulio romumas pasakodamas praeities dalykus (taip lengva juos prisiminti per kvapus), – tai, kas atskleidžia daugiau tikrovės, suteikia daugiau emocijų nei paprasta duona, kepanti kepyklos krosnyje, kaip ir tą tolimą vakarą, kada grįžau iš savo dėdės, labai mane mylėjusio, laidotuvių ir jaučiau tarsi kažkokio palengvėjimo, nežinau dėl ko, švelnumą.

Tokia mano moralė ir tokia metafizika, taigi toks aš. Visa ko klajūnas – netgi savo paties sielos“ niekam nepriklausau, nieko netrokštu, niekuo nesu – abstraktus beasmenių pojūčių centras, nukritęs jaučiantis veidrodis, atkreiptas pasaulio įvairybėn. Ir nežinau, laimingas esu ar nelaimingas; nei man tai svarbu.

Fernando Pessoa. Nerimo knyga. Vertė A. Musteikis. Odilė. 2020. P. 198-200

P.S. DĖMESIO! Jei patiko straipsnis ir spausite nykštį, prašome palaukti, kol pasirodys langas su GALIMYBE patvirtinti, jog tekstas tikrai tikrai patiko. Dėl mums nesuprantamų priežasčių, jau eilę metų šiai svetainei taikomi tokie papildomo patvirtinimo, ribojantys/represiniai mechanizmai. Jei kažką suprantate apie tai daugiau – labai prašome su mumis susisiekti filosofai@inbox.lt. AČIŪ!

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code