Gyvenimas

33a1ccff2d4db8d88bd6b5d021496dbb

Gyvenimas panašus į rūmą, turintį begalę erdvių kambarių ir ankštų kamarėlių, aibę paprastų ir slaptų koridorių, girgždančių laiptų, troškių užkaborių, drėgnų pripelijusių rūsių ir voratinkliais apžėlusių palėpių. Vienos ertmės gyvenamos, kitos – jau apleistos, ištuštėjusios, negyvos, nuplėšytais sienų išmušalais nelyginant barbarų aukos kūnas su karančiais odos skivytais.

Visur – kažkokie šešėliai, kažkokie šmėsčiojantys pavidalai, kurių akis negali pagaut, sustabdyt, užfiksuot. Jie tirpsta, nyksta, vos žvilgsnis juos kliudo. Iš visur sklinda tylus juokas ir atodūsiai, kvailas kikenimas, užslopinta rauda ir šnabždesiai, kurių prasmės neįmanoma suvokt, nes ausis neskiria pavienių garsų, atskirų žodžių, tik vientisą šnarėjimą, tarsi už lango monotoniškai purkštų smulkus įkyrus lietus. Vyrų, moterų, vaikų šešėliai, senių ir jaunuolių pavidalai, šunų, kačių, ožkų, pelių ir šikšnosparnių siluetai plevena pustamsiuose kambariuose.

Galima įsivaizduoti, kaip jūs peržengiant horizontą ir atsiduriat praeity (lyg tos šulinių dugne radusios laimę našlaitės), einant ir einant, klaidžiojant painiais labirintais dieną, mėnesį, metus, sutikdami šešėlius, kurie smelkiasi jums pro pirštus, kai pabandot juos sučiupt, įsižiūrėt, atpažint, pasiklaust kelio (pirmyn ar atgal).

Jūs sukat ir sukat ratus, kilpojat, blaškotės iš kambario į kambarį. Didelės skaisčios salės koridorių gale jums teikia vilties, kad tuoj išeisit į šviesą (tikrąja, metafizine prasme), kad tenai laukia vientisas ir nuoseklus jūsų kelionės paaiškinimas ar bent jau šių begalinių rūmų planas (koks pergamento ritinys, akmeninėse grindyse įrėžti ženklai, šachmatų lenta, gaidų sąsiuvinis ar kitkas), bet viltasi tuščiai (jūs tarsi sapne arba slaptingam pitagorietiškam labirinte), paprasta žemiška šviesa ten veržiasi pro plačius stiklinius langus, už kurių tačiau nieko nematyt, nei medžių, nei kelių, nei dangaus, nei neregio, nei piemens su švilpyne, nei vasnojančių paukščių, ir jūs tik žinot, kad yra dar kitas pasaulis, kita tikrovė, išvis jums nepažįstama ir bauginanti kaip tos žvaigždės gilaus naktinio dangaus prarajoj, į kurias negali žvelgt be šiurpo.

Jūs klajojat ir klajojat vis labiau netekdami vilties suvokti rūmo tvarką, jūs skubat genami neaiškios nuojautos, kad nespėsit, jūs bėgat, iki netenkant kvapo ir išeikvojat jėgas, tuomet ropojat, šliaužiat vis pirmyn ir pirmyn (arba atgal, tai, žinia, lygiai tas pats), kol su baime pajuntat, kad liaujatės prisiminę tikslą, kurio šitiek laiko siekėt, jūs sėdatės (ar susmunkat) ant grindų, užsidengę delnais akis ir suspaudę tvilkčiojančius smilkinius, suvokiat, kad niekas jau nebegali jums padėti, kad jūs taip pat vieni iš tų šešėlių, kurie kažko siekia, ieško kelio, prasmės ar tikslo. Ir laikas eina, bėga valandos, dienos, o jūs mąstot ir mąstot, žvelgdami į prošal judančius siluetus, kol galop jums ima rodytis, kad galvoj šviesėja, kad jau tuoj tuoj suvoksit kažką tokio, kas padės susigaudyti, kur jūs esat ir kodėl, ir ką reiškia tas beribis statinys… Bet ar taip kada atsitiko?

Ištrauka: Kondrotas, S. T. Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą. I. Vilnius: Vaga. 1985. P. 6, 7

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code