Apie žmogų, jo gyvenimą ir egzistencijos prasmę

Taip – esame būties girtuokliai, ir mūsų girtumas yra tarytum skraistė. Argi ne filosofiška? Svaigstame nuo dieviškųjų sklaidmenų, kurie tariamai užveria mums išsivadavimo kelius, o ūkanas verčia pavidalais – sunkiais ir neskaidiais pavidalais, todėl prasmė gyvenime dažniausiai atsiveria tiktai dalinė – tiek, kiek pavidale sutelpa arba kiek mes talpinam tą tirpstantį pavidalą, tiek, kiek mums svarbi ir reikalinga šiuo metu, t.y. būtent kiek man reikalinga – kaip aš ją įvardiju, perskaitau ir išmokstu.

O juk Žmogus yra raktaženklis, jo žemiškoji esatis nėra savaime pakankamas gyvenimo pamatas, o tiktai apraiška, būties sklaidmenų raštas, todėl žmogui atsiveria dievosklaidos akiračiai, ir sielai svarbu, kiek yra joje sugrįžimo džiaugsmo, kiek išminties save suvokti nesukurtuoju kūriniu arba atspindžiu: nuo Šviesos Šaltinio atsiskirti ir vėl su juo sutapti, nes yra vienas Sostas, vienas Švyturys, viena Šventovė. Jai pavadinti netinkamas vardas, nes vardas, kaip ir gyvenimas, tėra nuoroda. Takas į ją yra slapčiausias būties Kelias, bet atviras visiems – vienintelis kelias, kurio nesuvokia pasaulis, paskendęs vaikiškojo tapsmo jūroje.

Laipsnišką anapusybės nuovoką atveria tiktai širdis, kurios vydėjimo ir veikimo įnagis – tai dvasinė Vaizduotė, tiek pat tikra, kiek ir Kūrėjo, vadinamo Intelektus, Vaizduotė. Šia prasme esame sapnas sapne, nors gyvenimas nėra apgaulė, o tiktai kūrinys arba atšvaistas.

Kartą Didysis Daktaras iš Andalūzijos išvydo nesuskaitomą daugį ugnies stulpų – į šviesą nugrimzdusį Sostą, slepiantį dangiškąjį Žmogų, aplink kurį ratu suko paukštis, reiškiantis vedlį ir tarpininką žinvydos kelyje į Rytus – žinijos archangelą Gabrielių, kadangi Rytai yra prisikėlimo simbolis, lyg pranašautojas amžinojo gyvenimo paslapties.

 
Ištrauka:
Algis Uždavinys. Išeinančių ir pasiliekančių pasaulis. Metafizinio romano fragmentas. Miestelėnai „Tauros“ almanachas. Vilnius: Taura, 1991. P. 64