Gyvenimo prasmė

Žmogaus esmė visose jo asmenybės gyvenimo srityse turi būti lemiamas dalykas. Ji turi vis labiau skleistis. Tai būtų esmingiausias žmogaus gyvenimo prasmės įsikūnijimas. Kaip žmonių vaikas, kiekvienas žmogus yra pašauktas savo gyvenimu į būtį įnešti vis daugiau tikro, kilnaus žmoniškumo.

Tai darydamas, jis, aišku, laikytųsi gyvenimo įstatymų visose savo asmenybės srityse. Jis visur leistų skleistis savo sveikam, tikram natūralumui, niekada nepasielgtų žiauriai, nesukeltų ir nepalaikytų jokių blogio išsikerojimų ar netgi gašlybių. Reikia labai gerbti kūrybos vyksmą visose asmenybės srityse. Esmiškas žmoniškumas turi persmelkti jas visas ir rūpintis jomis.

Šitaip skleistųsi tikras dorovingumas, būtų girdimas sąžinės balsas, būtų paklūstama kategoriškajam imperatyvui, apie kurį kalba Imanuelis Kantas. Žmogus pats jaustųsi tada lyg nešamas kūrėjo valios, lyg ryškiausias jo apsireiškimas. Juk apie jį sakoma, kad jis esąs Dievo atvaizdas. O vienas labai iškilnus žodis ragina: „Būkite tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis tėvas yra tobulas“.

Tikriausiai paklausime save, kaipgi žmogus gali būti Dievo atvaizdas. Čia reikia turėti galvoje žmogaus dvasingumą, o ne asmenybę ar netgi kūniškąjį pavidalą. „Dievas yra dvasia“ ir tikrasis Vienis visoje esamybėje. Dėl to žmogus yra dvasinga būtybė ir su sąmone Vienis netgi visiškoje vienumoje, jeigu jis dar neatrado savęs Dievuke.

Vadovaujantis šiuo dvasingumu, turėtų būti apibūdinami ne tik visi asmenybės gyvenimo sričių plastėjimai, bet dvasingumas taip pat tiesiog turėtų reikštis kaip visų žmonių ir netgi visko, kas gyva, jautimas, tikriausia prasme kaip gėris ir meilė, kaip tiesa ir gera valia. Juk pasakyta: „Dievas yra meilė“. Tai žmogus būtų Dievo apreiškimo kūrinys esamybėje. Ir būtų įrodyta, jog jis yra Dievo atvaizdas.

Bet čia turbūt taip pat jau reikia pasakyti, kas toliau dar kitaip bus pabrėžta, jog žmogus niekada negali būti atskirtas nuo visur esančio Dievo. Vadinasi, jis niekada negali pasidaryti bedievis, jis tik dar neturi pajautimo, jog gyvena ir esti Dievuke arba jį vėl prarado. Kai šis pajautimas gyvas, tada žmogus yra pasiekęs pilnatvę, tada jis tobulas.

Bet gyvenimo prasmė turi išsipildyti ne tik žmogaus asmenybėje, bet ir jo santykiuose su aplinka. Jis yra organas kūrimo vyksme, juo ima veikti Kūrėjo išmintis. Ir tada būtina pamąstyti apie tai, ką žmogus su visais savo pasireiškimais įneša į būtį. Iš visų jo asmenybės gyvenimo sričių kažkas patenka į aplinką. Kiekviena daiktiška esybė, kurią žmogus formuoja, arba tai, ką tik jis naudoja, turi kažką iš jo gyvumo, kaip tai matyti kad ir iš pėdsekio šuns.

Bet aplinkumai atsiduoda ne tik kūniškumas, į ją dvelkia taip pat ir nuotaikos gyvenimo kvėpavimas. Visos jo vidinės būsenos pripildo jo aplinkumą lyg aromatas. O mitiškumas veikia lyg spinduliuojanti galia virš erdvės ir laiko. Bet iš anapus ir iš virš viso to lyg šviesa į būtį sklinda žmogaus esmė kaip sąmonė.

Iš to jam iškyla įvairių uždavinių ir pareigų. Žmogus visa savo esme, visa savo veikla turi būtį aukštinti žmoniškumu. Tačiau tai turės skirtingą reikšmę priklausomai nuo to, kiek žmogus yra žmogus. Jau dirbdamas darže ir lauke, jis veikia savo aplinką. Augalai ir gyviai turi daug tikėtis iš žmogaus. Netgi negyvasis daiktų pasaulis patiria jo reikšmę. Bet didžiausia reikšmė yra kitiems žmonėms.

Iš to įtikinamai ir būtinai išplaukia, jog žmogus turėtų pateikti būčiai aukščiausias savo gyvenimo vertybes. Jis turėtų jai atsidėti ne tik kūniškumo galiomis, taip pat ir ne tik savo sielos, mąstymo ir norėjimo galiomis, bet visa savo esme. Tam kūrėjo valia įnešė jį į būtį, ir tuo jis įgyvendina savo gyvenimo prasmę.

Bet žmonės tai nevienodu mastu pajėgia daryti. Jų esmė skleidžiasi labai įvairiai. Dauguma dažniausiai gali reikštis tik pamėgdžiodama. Veikiantys iš savo esmės yra retenybės. Dažnai jie įvertinami kaip kūrybingi žmonės. Pamėgdžiojantys yra tarsi dar tik vaikai jų esmės atsiskleidimo atžvilgiu.

Tarp šių dviejų savitų rūšių dar esti visokių įvairenybių. Kai kurie gali reikštis kūrybiškai, ir vis dėlto jie taip pat daug ką pamėgdžioja. Mat ir pamėgdžiojimas gali pasidaryti reikšmingas pačiam žmogui ir jo aplinkumai, gausinti ir aukštinti gyvenimo skleidimąsi. Tai, kad moterys nepaprastai dažnai pamėgdžioja, susiję visai ne su menkesniu esmės atsiskleidimu, o su moteriškosios lyties uždaviniais, priverčiančiais sąmonę laikytis vidujiškumo.

Tai, kas išreiškiama kuriant ir pamėgdžiojant, paskui turi būti įvertinta, ar to proceso metu gyvenimas pakyla ar smunka. Atrodo, kad pasiekta kažkas didelio, kad iš negyvo daiktų pasaulio gali būti sukeltos didžiulės galios. Bet tai, kad jos iš esmės panaudojamos nepaprastai vertingo gyvenimo griovimui ir netgi naikinimui, negali būti gyvenimo prasmės išsipildymas šioje srityje.

[Vydūnas. Tekstas „Gyvenimo prasmė“, Raštai, t. 4, P. 168-171]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code