Gyvenimo prasmė

Ar žmogaus būtyje atsiranda toks nusiteikimas, kuriam pasidavęs jis yra pastatomas prieš patį Nieką?

Taip gali įvykti ir iš tikrųjų įvyksta – nors ir gana retai – tik akimirkomis, pamatinėje baimės (Angst) nuotaikoje. Kalbėdami apie šią baimę, mes turime galvoje ne dažnai pastebimą baikštumą, kuris iš esmės sutampa su per dideliu polinkiu bijoti. Baimė skiriasi nuo bijojimo iš esmės. Mes visada bijomės vieno ar kito apibrėžto esinio, kuris mums yra grėsmingas vienu ar kitu požiūriu. Ko nors bijojimas visada susijęs su kuo nors apibrėžtu. Kadangi bijojimui būdingas jo objekto ribotumas, bijantysis ir bailys pririšti prie to dalyko, kurio jie bijosi. Siekdamas nuo ko nors – nuo šio apibrėžto dalyko – išsigelbėti, jis jaučiasi netikras kitų dalykų atžvilgiu, t.y. apskritai „pameta galvą“.

Baimė nesukelia tokio sumišimo. Daug dažniau ji sukelia tam tikrą ramybę. Tiesa, baimė visada yra baimė ko nors, tačiau tas „kas nors“ nėra tas ar kitas konkretus dalykas. Baimė ko nors… visada yra baimė dėl ko nors, tačiau ne dėl vieno ar kito konkretaus dalyko. Tačiau neapibrėžtumas to, ko ir dėl ko mes bijomės, yra ne tik neapibrėžtumo stoka, bet ir esminė neapibrėžties galimybė. Ją atskleidžia gerai žinomas aiškinimas.

Mes sakome, kad baimėje „kažkam yra baisu“. Ką reiškia „yra“ ir „kažkam“? Mes negalime pasakyti, kodėl kažkam baisu. Kažkam taip yra apskritai. Visi daiktai ir mes patys paskęstame kažkokiame abejingume. Tačiau tai nereiškia, kad daiktai išnyksta; nutoldami jie į mus atsisuka. Šitoks esinių visumos nutolimas, mus užgriūvantis baimėje, neduoda mums ramybės. Nebelieka jokios atramos. Taip išslystant esiniams, lieka tik šitas mus pagaunantis „joks“.

Baimė atveria nieką.

Čia-būtis yra: laikymasis Nieke.

Laikydamasi Nieke, čia-būtis jau yra anapus esinių visumos. Tokią būtį anapus esinių mes vadiname transcendencija. Jeigu savo esme čia-būtis nebūtų transcenduojanti, t.y., šiuo atveju, jeigu ji iš anksto nesilaikytų Nieke, tada ji niekada negalėtų sueiti į santykį su esiniu, o kartu ir į santykį su savimi.

Be pirmapradės Nieko atverties nėra jokios būties sau ir jokios laisvės.

Taip gautas atsakymas į klausimą apie Nieką. Niekas nėra nei objektas, nei apskritai joks esinys. Niekas neegzistuoja nei pats savaime, nei šalia esinio, prie kurio jis būtų tarsi prikabintas. Niekas įgalina esinio kaip tokio atvertį žmogiškąjai čia-būčiai. Niekas visų pirma nėra sąvoka, priešingai einiui, bet pirmapradiškai priklauso pačiai esmei. Esinio būtyje vyksta naikinimas Nieko dėka.

Tačiau dabar turi būti išsakytas pernelyg uždelstas apmąstymas. Jeigu čia-būtis sueina į santykį su esiniu tik laikydamasi Nieke ir tik taip gali egzistuoti ir jeigu Niekas pirmapradiškai gali atsiverti tik baimėje, ar tada mes neturime visą laiką kyburiuoti baimėje, kad apskritai galėtume egzistuoti? Bet argi ne mes patys pripažinome, kad tokia pirmapradė baimė yra reta? Juk visų pirma mes visi egzistuojame ir sueiname į santykį su esiniais, kurie nėra mes patys ir kurie esame mes patys, be šitos baimės. Ar ji nėra savavališka išmonė, o jai priskiriamas Niekas ar nėra perdėjimas?

Tačiau ką tai reiškia: ši pirmapradė baimė atsiranda tik retomis akimirkomis? Nieko, išskyrus štai ką: Niekas pirmiausia ir dažniausiai yra pirmapradiškai iškreiptas. Tada kaip? Taip, kad mes tam tikra prasme visiškai prasmengame esiniuose. Juo labiau savo veikloje mes atsisukame į esinius, juo mažiau jiems leidžiame išlysti, juo labiau mes nusisukame nuo Nieko. Tačiau kartu mes juo atkakliau veržiamės į viešąjį čia-būties paviršutiniškumą.

Ir vis dėlto šis nuolatinis, nors ir dviprasmiškas nusisukimas nuo Nieko tam tikru mastu atitinka tikrąją Nieko prasmę. Jis – naikinantis Niekas – kaip tik nukreipia mus į esinį. Niekas naikina nepaliaujamai, ir tas žinojimas, kuriuo mes vadovaujamės kasdienybėje, neduoda galimybės iš tikrųjų žinoti apie šį vyksmą.

Kas, jeigu ne neigimas, akivaizdžiau liudija apie nuolatinę ir visa apimančią, nors ir iškreiptą Nieko atvertį mūsų čia-būtyje? Tačiau neigimas jokiu būdu iš savęs neiškelia Nieko kaip artikuliacijos ir esinių priešstatos priemonės, kuri tarsi įsiterpia tarp esinių. Be to, kaip galėtų neigimas iš savęs iškelti Nieką, jeigu neigti galima tik tada, kai egzistuoja tai, kas paneigiama? Kaip galima žiūrėti į tai, kas neigiama, ir tai, kas neigia, kaip į kažką, turintį Nieką, jeigu nėra taip, kad visas mąstymas pats savaime iš anksto orientuotas į Nieką? Tačiau Niekas gali būti atvertas tik tada, kai jo ištaka, naikina Nieko dėka apskritai, o kartu ir pats Niekas yra iškeliami iš paslėpties. Niekas neatsiranda iš neigimo, bet, priešingai, neigimo pagrindas yra Niekas, atsirandantis iš naikinimo Nieko dėka. Tačiau neigimas taip pat yra tik naikinančio, t.y. naikinimui Nieko dėka iš anksto pagrįsto, santykio būdas.

Taip bendrais bruožais yra įrodoma ankstesnė tezė: Niekas yra neigimo priežastis, o ne atvirkščiai. Jeigu taip yra sulaužoma intelekto kompetencija kelti klausimus apie Nieką ir būtį, kartu išsprendžiamas ir „logikos“ viešpatavimo filosofijoje likimas. „Logikos“ idėja pati išnyksta pirmapradiškesnio klausimo sūkuryje.

Nors neigimas labai dažnai ir įvairiai – eksplicitiškai arba ne – persmelkia visą mąstymą, tačiau jis nėra vienintelis pilnateisis čia-būčiai esmingai priklausančios Nieko atverties liudytojas. Juk neigimas negali būti laikomas nei vieninteliu, nei vyraujančiu naikinančiu santykiu, kuriame čia-būtis yra sukrečiama naikinimo Nieko dėka. Už mąstančiojo neigimo reguliarumą daug gilesnis yra priešinimosi atšiaurumas ir neapykantos gaižumas. Sunkesnis yra netekties skausmas ir draudimo negailestingumas. Slogesnis yra stokos kartėlis.

Šios naikinančio santykio galimybės, t.y. jėgos, kurios lemia čia-būties nuobloškį, nors galbūt jo nevaldo, nėra grynojo neigimo rūšys. Tačiau tai joms netrukdo išsisakyti Ne ir neigimo pavidalu. Žinoma, taip pirmąkart pasirodo neigimo tuštuma ir apimtis. Čia-būties persmelktumas naikinančiais santykiais liudija nuolatinę ir, žinoma, užmaskuotą Nieko atvertį, kurią pirmapradiškai atskleidžia tik baimė. Tačiau tai reiškia štai ką: pirmapradė baimė čia-būtyje dažniausiai nuslopinama. Baimė nuolat yra. Ji tik snūduriuoja. Jos kvėpavimas nuolat drebina čia-būtį: silpniausiai jis reiškiasi per „bailumą“ ir yra negirdimiausias veikliesiems, sakantiems „taip, taip“ ir „ne, ne“; geriausiai jį girdi mokantys susitramdyti; aiškiausiai jį jaučia iš esmės drąsi čia-būtis. Tačiau čia-būtis ryškiausia ten, kur ji save švaisto, įtvirtindama galutinę savo didybę.

Narsuolio baimė nepakenčia jokios alternatyvos džiaugsmui ar net ramios gyvensenos patogumui ir malonumui. Neturėdama tokių prieštaravimų, ji slapčia susijusi su kūrybiško nerimo linksmybe ir švelnumu.

Pirmapradė baimė gali prabusti čia-būtyje kiekvieną akimirką. Jai pažadinti nereikalingas joks nepaprastas įvykis. Jos intensyvumo gelmė atitinka jos galimos dingsties menkumą. Ji nuolat pasirengusi prasiveržti, bet prasiveržia retai, mus išblokšdama į kyburiavimą.

Čia-būties laikymasis Nieke, paslėptas baimės dėka, žmogų daro Nieko vietininku. Esame tokie riboti, kad, remdamiesi savo nuosprendžiu ir valia, kaip tik ir negalime pirmapradiškai pastatyti savęs prieš Nieką. Baigtinumas taip giliai įsirausęs į čia-būtį, kad mūsų laisvė nepajėgi pasiekti tikrą ir giliausią baigtinumą.

[M. Heideggeris. Kas yra metafizika]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code