Gyvenimožiūra

Būtybių pasaulio mokslinis tyrimas konstatuoja atskirus faktus su dalykiniu priverstinumu. Tačiau, nepaisant viso savo priverstinio galiojimo, mokslinės tiesos lieka žmogui abejingos: jos nėra tai, dėl ko žmogus mirtų, nes jos nėra ir tai, kuo žmogus gyventų. Kiek mokslinis žinojimas yra naudingas techninei pažangai, žmogui kaip žmogui jis nieko nereiškia. Kitaip su filosofija. Mokslinis žinojimas lieka žmogui abejingas dėl to, kad atskiri faktai žmogaus neangažuoja. Bet negalima lygiai abejingai ieškoti nelygstamosios būties, nes ne vis tiek žmogui, prieš ką jis galutinai stovi – prieš Dievą ar nebūtį. Nelygstamosios būties ieškojimas filosofijoje visada drauge yra paties žmogaus išreiškimas. Kai moksliniais faktais kalba tik brutali tikrovė, tai filosofiniu Būties ieškojimu kalba ir pats žmogus, priimdamas ar atmesdamas patirtinės tikrovėn įrašytą Dievo liudijimą. Nelygstamosios būties klausimas žmogui yra susietas su jo paties egzistencijos įprasminimu. Metafizinė būties samprata yra versmė ir moralinei savęs paties sampratai. Filosofiniai nusistatymai yra ta esmingoji tiesa, kuria žmogus gyvena ir dėl kurios gali mirti.

Čia pagrindas filosofijai apibrėžti menu pasiruošti tinkamai mirti. Filosofija yra būties klausimas pagal tai, ko joje ieškoma, ir drauge filosofija yra mirties klausimas pagal tai, ką ji mums reiškia. Mirtis žadina mus kelti nelygstamosios Būties klausimą, ieškant savojo pasaulyje buvimo prasmės. Žmogiškasis prasmės rūpestis intymiai susijęs su mirties rūpesčiu, nes visu metafiziniu aštrumu jis iškyla mirties akivaizdoje. Visi atskiri rūpesčiai pasaulyje turi tam tikrą prasmę. Bet kokia viso gyvenimo prasmė? Šiuo klausimu žengiame nuo dalinių rūpesčių pasaulyje į nelygstamąjį rūpestį savimi pačiais, kartu žengdami nuo patirtinės tikrovės tyrimo į filosofinį savo padėties nušvietimą būties visumoje.

Visa gyvenime prasminga, bet kokia paties gyvenimo prasmė? Kuria prasme gyvenimo visumos klausimas yra mirties prasmės klausimas? Ar mirtis nuprasmina visa, ko buvo gyvenime siekta, ar greičiau savotiškai žmogui išskiria, kas prasminga ir abejinga? Kas mirtyje yra pasaulio palikimas – visiškas išnykimas ar laikinės egzistencijos perkeitimas amžinąja egzistencija? Visi šie klausimai kyla mirties akivaizdoje, bet jie kreipiasi į gyvenimą: kaip privalu gyventi, kad netektų mirties baimintis kaip vienu atžvilgiu filosofija žmogui teikia metafizinę jo padėties būties visumoje viziją (pasaulėžiūrą), taip antru ji yra tas žmogaus mirčiai rengimas, kuris sudaro gyvenimo išmintį (gyvenimožiūrą). Telkdamas žmogų į save patį mirties akivaizdoje, filosofinis mąstymas yra kelias į išmintį, kurios meilė skelbiama pačiame filosofijos žodyje (gr. Philosophia „išminties meilė“).

Kadangi filosofija kyla iš žmogaus rūpesčio rasti savo egzistencijai prasmę mirties akivaizdoje, tai vienaip ar antraip mirties atžvilgiu nusistatoma kiekviename filosofiniame mąstyme. Kaip žiūrima į mirtį, taip žiūrima ir į gyvenimą.

Tiesos siekime ilgimasi amžinybės veržimusi į būtį, gėrio siekime – veržimusi į tobulybę. Ilgėtis amžinybės tai ilgėtis tobulybės. O kadangi amžinybės ilgesys esmiškai yra tobulybės siekimas, tai drauge nemirtingumo viltis egzistencinis angažavimasis tapti, kuo žmogus savo esme pašauktas būti. kaip moralinis žmogaus pašaukimas liudija jo paskirtį amžinybei, taip savo ruožtu amžinoji žmogaus paskirtis įpareigoja jį skaidriai gyventi. Nemirtingumo doktrinoj metafizika jungiasi su morale, nes metafizinė nemirtingumo tiesa drauge yra moralinis apeliavimas laimėti amžinybę. Tikėti amžinybę lygu jai gyventi dėl to, kad koks laike gyvenimas, toks ir amžinasis likimas. Ironišku J. G. Fichtės žodžiu, su paprastu žemėn užkasimu dar neįžengiama amžinybėn. Dvasinės mūsų būties nesunaikinamumas savaime dar mums nelaimi amžinybės. Amžinybė tikrąja prasme priklauso tik dieviškajai būčiai, ir todėl tik savęs išskaidrinimas Dievo regėjimui atskleidžia žmogų amžinajam gyvenimui. Priešingai, savo kaltėmis užsiskleidimas Dievo regėjimui yra amžinas pasmerkimas tuo pačiu, kad tai yra praradimas amžinybės, į kurią žmogus buvo pašauktas. Kai pirmu atveju nemirtingumas reiškia amžinosios palaimos vilties išpildymą, tai antru atveju – amžiną praradimo neviltį, be pabaigos ir tačiau be pripildymo amžinybe. Šiam pastarajam nemirtingumui iš tiesų tinka S. de Beauvoir žodis: prakeikimas. Prancūzų rašytoja vaizdavo savo nemirtingąjį trokštantį mirties lyg išganymo. Jei galėtų būti mirštama amžinojoje neviltyje, tai ir pati nebūtis galėtų būti trokštama lyg išganymas. Būtis yra gėris, tačiau verčiau nebūti, negu savo kalte prarasti save amžinybei.

Ne pats pasaulio palikimas, o ši nemirtingumo alternatyva teikia mirčiai tą rimtį, kuria ji nuteikia gyvenimą amžinybės rūpesčiui. Tai daro mirtį lemtingą, kad ji galutinai apsprendžia, kas buvome laike ir kas pagal tai būsime amžinai. Todėl tikėti nemirtingumą iš esmės reiškia viltį laimėti amžinybę. Laikas yra vilties vieta, kurioj lemiamas amžinas likimas – amžinoji palaima būties pilnatvėje ar amžinasis pasmerkimas praradimo tuštumai. Anapus nebėra vilties: arba dėl to, kad viltis jau išpildyta, arba dėl to, kad ji jau prarasta.

[Juozas Girnius. Žmogus be Dievo]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code