Daug mokytojų turėjau…

Prieš tęsdamas savo kelionę, Sidharta, norėčiau dar kai ko paklausti. Ar tu seki kokiu mokymu? Ar turi kokį tikėjimą ar žinojimą, kuris tau padėtų gyventi ir teisingai elgtis?

Atsakė Sidharta:

–         Juk žinai, mielasis, kad dar jaunu būdamas, tada, kai gyvenome su šamanais miške, ėmiau nepasitikėti mokymais ir mokytojais ir nusisukau nuo jų. Ir dabar aš taip manau. Nors tada aš ir daug mokytojų turėjau. Ilgai mano mokytoja buvo graži kurtizanė, mano mokytojas buvo ir turtingas pirklys, ir kai kurie lošėjai kauliukais. Kartą mano mokytojas buvo keliaujantis Budos sekėjas; jis sėdėjo šalia manęs, kai užmigau miške, traukdamas piligrimo keliu. Ir iš jo pasimokiau, ir jam esu dėkingas, labai dėkingas. Bet daugiausia mane išmokė ši upė ir mano pirmtakas keltininkas Vasudeva. Jis buvo visai paprastas žmogus, tasai Vasudeva, ne koks mąstytojas, bet žinojo ne ką blogiau visa, kas būtina žinoti, kaip ir Gotama; jis buvo tobulas, šventasis.

Govinda tarė:

–         Man regis, o Sidharta, kad tu vis dar mėgsti kiek pasišaipyti. Aš tikiu tavimi ir žinau, kad tu nesekei mokytoju. Bet ar tu pats, neturėdamas mokymo, nieko neatradai?Negi tau nekilo kokių minčių, išvadų, kurios tau padeda gyventi? Jei pasakytum man kai kurias, nudžiugintum širdį.

Sidharta tarė:

–         Man kilo minčių, ir laikas nuo laiko atsiranda išvadų. Kartais – kokią valandą ar visą dieną – aš jaučiu savyje žinojimą, taip, kaip širdyje jaučiamas gyvenimas. Įvairių kilo minčių, bet sunku būtų tau jas išsakyti. Mano Govinda, išklausyk vienos mano minties: išmintis neperduodama. Išmintis, kurią bando perduoti išminčius, visada panaši į kvailą pokštą.

–         Tu juokauji? – paklausė Govinda.

–         Nejuokauju. Pasakau, ką suradau. Žinias galima perduoti, bet išminties – ne. Ją galima rasti, išgyventi, ji gali mus nešti, galima su ja daryti stebuklus, bet jos išsakyti ir pamokyti negalima. Tai aš dar jaunas būdamas jaučiau, tai mane ir atstūmė nuo mokymų. Man kilo mintis, Govinda, kurią tu vėl palaikysi juoku arba kvailu pokštu, bet ji yra geriausia. Klausyk: kiekvienos išminties priešingybė tokia pat teisinga! Kaip tik taip: išmintį galima išsakyti ir apvilkti žodžiais tik tada, kai ji vienpusiška. Vienpusiška yra viskas, ką išgalvoja protas ir išsako žodžiai, viskas yra vienpusiška, visko – perpus, viskam trūksta vientisumo, pilnumo, vienovės. Prakilnusis Gotama, aiškindamas pasaulį, turėjo padalinti jį į sansarą ir nirvana, į apgaulę ir tiesą, į kančią ir išganymą. Kitaip neįmanoma, nėra kito kelio norinčiajam mokytis. Bet patsai pasaulis, ėsimas aplink mus ir mumyse niekada nėra vienpusiškas. Niekada žmogus arba veiksmas visiškai nepriklauso sansarai arba visiškai – nirvanai, niekuomet žmogus nėra nei visiškai šventas, nei kiaurai nuodėmingas. Taip tik atrodo, nes mus pavergė apgaulė, jog laikas – kažkas tikra.

Laiko nėra, Govinda, aš įsitikinau daug kartų. Ir jei laikas – nėra kažkas tikra, tai tarpas, kuris tariamai atsiranda tarp pasaulio ir amžinybės, tarp kančios ir palaimos, tarp gėrio ir blogio – irgi apgaulė.

[H. Hesė. Sidharta]

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

1 Response

  1. Virginija parašė:

    Kas autorius, kūrinio-iliustracijos? Ar ne Andy Goldsworty?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code