Laimė

Įsivaizduok savo esybę tarsi nedidelį, bet gilų ežerą. Paviršius – tai sąmonė. Ten šviesu, ten vyksta tai, ką mes vadiname mąstymu. Tačiau šis paviršius yra be galo maža ežero dalis. Gal ji ir gražiausia, įdomiausia, nes atsinaujina sueidama su oru ir šviesa, vanduo keičiasi ir turtėja. Tačiau patys ties paviršiumi esantys vandens sluoksniai be paliovos kaitaliojasi vienas su kitu. Vanduo nuolat tai kyla, tai leidžiasi, nuolat susiformuoja srovės, jos tai išsilygina, tai pasislenka, kiekvienas sluoksnis stengiasi prasimušti ir į viršų. Ir kaip ežerą užpildo vanduo, taip mūsų Aš, arba mūsų siela (ne žodžiai čia svarbu), sudaro tūkstančiai, milijonai dalių, nuolat augantis, nuolat kintantis nuosavybės, atsiminimų, įspūdžių lobis. nesvarbu

Mūsų sąmonė aprėpia tik mažą jo paviršių. Neišmatuojamai didesnės savo turinio dalies siela nemato: ir, man regis, turtinga, sveika ir laiminga gali būti ta siela, kurioje mažas šviesos ruožas nuolat atsinaujina, pasipildo iš didžiosios tamsos ir pasikeičia su ja turiniu. Dauguma žmonių saugo savyje tūkstančius dalykų, kurie niekad neiškyla į šviesų paviršių, kurie apačioje švinksta ir kamuoja. Dėl to, kad šie dalykai pūva ir kankina, sąmonė juos vis atmeta, tie dalykai kelia įtarimą, jų bijomasi. Šitokia kiekvieno moralo prasmė – ką jau pripažįstam esant žalinga, to neleidžiame į viršų. Tik nėra nieko žalinga ir nieko naudinga, viskas yra puiku arba viskas yra nesvarbu. Kiekviename žmoguje yra daug dalykų, kurie jam priklauso, kurie jam geri ir savi, bet kuriems jis neleidžia išvysti šviesos. Jei jie iškiltų, kužda moralas, ištiktų nelaimė. Bet galbūt kaip tik ištiktų laimė. Todėl viskam privalu iškilti į viršų, o moralui paklūstantis žmogus skurdina save.

Dalintis:
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  
  •  

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code