Tomas Hobsas

British Library / flickr.com

Tomas Hobsas (angl. Thomas Hobbes; 1588.04.05 – 1679.12.04) – anglų filosofas, politikas, teoretikas ir vertėjas. Gimė kaimo vikaro ir valstiečio dukters šeimoje. Dar ankstyvoje vaikystėje jis pateko į savo pasiturinčio dėdės šeimą, kuris jam ir suteikė puikų išsilavinimą. Po bakalauro studijų (1607) dirbo barono Cavendisho sūnaus mokytoju, ko pasekoje nemažai keliavo.

Nors Hobsas labiausiai žinomas dėl savo politinės filosofijos, jis taip pat rašė matematikos ir fizikos klausimais, buvo profesionalus vertėjas. Prieš pradėdamas studijas Oksforde (1603), lotyniškais jambais išvertė Euripido „Medėją“, literatūros srityje aktyviai darbavosi iki pat žilos senatvės, būdamas 87 metų užbaigė ir paskelbė rimuotą viso Homero vertimą. Nemažą savo gyvenimo dalį, apie 20 metų, praleido Paryžiuje, čia susipažino su naujomis mokslinėmis žemyno srovėmis

Filosofas siekė su­kurti racionalią sistemą, kuri remtųsi gamtos mokslais bei matematika. Svar­biausias veikalas –„Filosofijos elementai“, suidedantis iš trijų dalių: „De Cive“ (1642), „De Corpore“ (1656) ir „De Homine“ (1658) bei „Leviatanas“, bene garsiausias jo kūrinys, dažnai prisimenamas ir mūsų dienomis.

T. Hobso analitinį metodą galima apibūdinti pasinaudojus „išardymo bei sudėliojimo“ vaizdiniu, pagal analogiją su Galilei’iaus mąstymu, iš kurio esą vienoje Europos išvykoje (1634-1636) jis gavęs impulsų, jų susitikimo metu: „Juk iš tų elementų, iš kurių koks nors daiktas susideda, jis gali būti geriausiai ir pažįstamas. Juk laikrodyje, kuris pats juda, ir bet kokioje sudėtingoje mašinoje atskiros dalies ar ratelio veikimo mes negalėsime suprasti, jeigu jų neišardysime ir kiekvienos dalies materijos bei formos neišnagrinėsime atskirai. Lygiai taip ir aiškinant valstybės teisę bei jos piliečių pareigas valstybę reikia nagrinėti nors jos ir neišardant, tai vis dėlto išardant, t. y. turi būti gerai pažinta, kokia yra žmogaus prigimtis, kokiu mastu ji tinka ar netinka valstybei sudaryti ir kaip žmonės turi susiburti, jeigu jie nori sudaryti kokią nors vienovę. Aš vadovavausi tokiu metodu.“

Filosofas siekė vienu metodiniu antstatu aprašyti ir paaiškinti visus procesus ir įvykius – organinius, neorganinius, socialinius. Jis teigė, kad egzistuoja tik kūnai, visi procesai yra vien tik kūniški, kuriuos sudaro tiesiog judesiai. Actio ir reactio jam buvo fundamentalūs judėjimo dėsniai, tinkantys fizinių, psichinių ir socialinių procesų pažinimui. Štai, pavyzdžiui, psichinius procesus, kuriems jis priskyrė kūnišką prigimtį, Hobsas aiškino taip: pažinimo procesas, kaip ir bet kuris kitas, esąs mechanistinės prigimties; objektui susisiekus su juslėmis, judesys iš objekto persimeta į organą, po to į nervus ir galiausiai į smegenis. Taip savo metodologinį racionalizmą filosofas jungia su psichologiniu sensualizmu.

Iliustracijos šaltinis: Peter Kunzmann, Franz-Peter Burkard, Franz Wiedmann (1998). Filosofijos atlasas

Hobsas neatmetė Dievo buvimo, tiesiog jis teigė, kad Dievas neturi kūno [God is incorporeal] ir todėl yra mums nepažinus. Anot mąstytojo, visi gyvūnai, įskaitant ir žmogų, yra ne kas kita, kaip tik mašinos iš kūno ir kraujo. Žmogaus supratimas iškyla kaip pesimistinės antropologijos įvaizdis: „homo homini lupus“ (žmogus žmogui vilkas).  Žmonės yra egositiški individai ir todėl tiesiog siekia galios, savo poreikiams patenkinti, tas pasmerkia amžinai kovai visų prieš visus. Todėl reikalingas tokios konfliktinės situacijos reguliavimas. Racionalus protas sako, kad optimalaus egzistavimo tikslas yra taikos siekimas. Taika įmanoma. Viskas, kas žmogui leidžia griebtis ginklo, yra atmestina, nes prieštarauja aukščiausiai proto tiesai, taikos siekiui. Besaikis galios vaikymasis ir konkurencija gali būti įveikti, jei tam priešpastatoma dar daug didesnė galia. Tokios galios gimimas gali tapti daugelio susivienijusių žmonių darinys, kokios nors valstybės valdžia. Tokios galios susidarymas reiškia Leviatano gimimą.

Iliustracijos šaltinis: Peter Kunzmann, Franz-Peter Burkard, Franz Wiedmann (1998). Filosofijos atlasas

Valstybė, kuri vėliau pavadinta „naktiniu sargu“, privalo suteikti vien tik išorinį stabilumą ir yra pavaldi buržuazinio subjekto autonomiškai vidujybei, ji yra individų susitarimo pasekmė. Gėris, pareigos ir teisės nėra aukščiau žmonių, vertinimai ir normos priklauso nuo visuomenės apsisprendimo ir gali kisti, priklausomai nuo poreikių ir aktualijų. Tai davė pradžią etiniam „sociologizmui“, reliatyvizmui.

 

 


Literatūra:

    1. Berndas Lutzas (2008). Metzlerio filosofų žinynas.
    2. Gillian Andrews (2018).The Little Book of Philosophy. 58-61 p.
    3. Wladislaw Tatarkiewicz (2002). Filosofijos istorija II. 81-85 p.
    4. Peter Kunzmann, Franz-Peter Burkard, Franz Wiedmann (1998). Filosofijos atlasas. 116-117 p.
Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code