fbpx

Maxas Horkheimeris

Maxas Horkheimeris (priekyje kairėje), Theodoras W. Adorno (priekyje dešinėje) ir Jürgenas Habermasas (fonas dešinėje), Siegfriedas Landshutas (fonas kairėje) Heidelberge 1964 m. ( Wikipedia)

Maksas Horkheimeris (vok. Max Horkheimer, 1895 m. vasario 14 d. – 1973 m. liepos 7 d.) – žydų kilmės vokiečių filosofas ir sociologas, neomarksistinės kritinės teorijos, Frankfurto mokyklos pagrindėjas ir tam tikra prasme svarbiausioji jos galva.

Jo nuoseklus, visą gyvenimą trukęs angažavimasis geresnės visuomenės idėjai, jautrios ir teoriškai išlavintos patirties gebėjimas, nepalenkiama tiesos siekimo valia gelbėjo jį ir nuo rezignacijos bei prisitaikymo, sykiu ir nuo dogmatiško kietumo. Horkheimerio mokinys Alfredas Schmidtas ankstyvuosius savo mokytojo tekstus apibūdino kaip „kritinės teorijos gimimą iš nonkonformistinės Schopenhauerio dvasios“. Horkheimeris mėgino savo kritinę teoriją jungti su Karlo Marxo, Hėgelio ir S. Freudo psichoanalizės idėjomis, taip pat su Artūro Schopenhauerio etika.

Po Pirmojo pasaulinio karo Miunchene pradėjo psichologijos, filosofijos ir ekonomikos studijas, kurias netrukus pratęsė Frankfurte prie Maino. Tuo metu vis labiau ima domėtis filosofija ir galutinai atsisveikina su jo tėvo, pasiturinčio tekstilės fabrikanto, jam skirto verslo perėmėjo vaidmeniu. 1923 metais apsigynė disertaciją apie Kanto filosofiją. Tampa Hanso Cornelijaus asistentu, pas kurį tuo metu studijavo ir Adorno. 1925 apgina habilitacinį darbą „Kanto sprendimo galios kritika kaip jungiamoji teorinės ir praktinės filosofijos grandis“. Susidomi Marxu ir užmezga kontaktus su radikaliomis studentų grupėmis. 1934 Heinricho Regijaus pseudonimu paskelbia aforizmų rinkinį „Sutemos. Užrašai Vokietijoje“, kuris atspindi jo pozicijos paieškas ir atitolimą nuo specialios akademinės filosofijos. 1936 paskelbiama „Studija apie autoritetą ir šeimą“, straipsnyje (1937) „Tradicinė ir kritinė teorija“ (Traditionelle und kritische Theorie) pateikia bene reikšmingiausią savo teorinės programos išaiškinimą. Savo pozicijai, kuri pirmąkart pavadinama „kritine teorija“, surandamas bendras vardiklis, atsiribojus nuo vyraujančios tradicinės mokslų teorijos.

Jeigu tradicinė, Descartes’o sukurta teorija yra orientuota į gamtos mokslų modelį ir iš jos reikalaujama logiškai nuoseklios konstrukcijos bei techninio tikslingumo, tai kritinė teorija siekia suvokti objektų istorinius ir visuomeninius ryšius. Jos modelis yra Marxo teorija, jos tikslas yra „visumos keitimas“, ji orientuota pagal „protingų būsenų interesą“, tuo tarpu tradicinė teorija save tapatino su viešpataujančios visuomenės tikslais. Tačiau, šiaip ar taip, kritinė teorija, kitaip negu Marxas, yrapraradusi ištikimybę progresyviai istorinei proletariato misijai.

Glaudžiai bendradarbiaudamas su Adorno 1947 paskelbia „Apšvietos dialektiką“ (Dialektik der Aufklärung). Šiame pagrindiniame kritinės teorijos veikale teigiama, kad Švietimo programa, „Pasaulio atkerėjimas“, pavirto savo priešingybe. Švietimas pats tapo visiško žmogaus viešpatavimo gamtoje ir techninio racionalumo prievartos auka. Savęs išsaugojimas tapo visuotiniu, gamtą ir visuomenę apimančiu „aklo viešpatavimo principu“, kuris galiausiai ėmė reikšti techninio, instrumentiniu tapusio racionalumo suabsoliutinimą. Šią ydingą Švietimo tendenciją konkretizuoja autoriai susiję  su Švietimo morale (Kantas, de Sade’as) ir moderniąja kultūros industrija. Šio veikalo linijos laikomasi ir 1944 Horkheimerio paskaitose, kurios vėliau pavadintos „Instrumentinio proto kritika“ (Kritik der Instrumentallen Vernunft), buvo publikuojamos vokiečių kalba: „Techninių priemonių pažangą lydi nužmoginimo procesas“ – šią raidą Horkheimeris tiria aptardamas šiuolaikinę proto sąvoką, kuri užuot nurodžiusi protingus tikslus apsiriboja vien tik veiksmingomis priemonėmis. Todėl šiuolaikinio proto kritika yra redukuotų formų proto savikritika.

Po karo, 1950 sugrįžo į Frankfurtą, kad ten atkurtų Socialinių tyrimų institutą ir vėl perimtų ankstesnes profesoriaus pareigas, išleidžia savo paskutinį didelį emigracijos laikų darbą „Išankstinių nusistatymų studijos“ (Studies in Prejudice), kuris yra ilgamečių tarpdisciplininių antisemitizmo tyrimų rezultatas.

Vėlyvoji Horkheimerio filosofinė kūryba iš esmės yra įvairūs proginiai darbai ir užrašai. Atsakas į „sutvarkytą pasaulį“, praradusį individualumą ir praktinę politinę perspektyvą. Tai buvo pesimistinis sugrįžimas prie Schopenhauerio, kuris jam imponavo nuo pat jaunystės.

 

 

Share Button

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

AlphaOmega Captcha Classica  –  Enter Security Code